Užtat vieną didelę bėdą jie žino jau daug dešimtmečių: Kaune, abipus Nemuno, pro pakrančių gruntą į didžiausią Lietuvos upę skverbiasi naftos produktai – A.Juozapavičiaus prospekte, netoli geležinkelio tilto, ir kitame krante, ties Piliakalnio gatve.
Tik kvailas gali nesuprasti, iš kur visa tai: prieš beveik pusantro šimto metų vienur buvo mirkomi pabėgiai, o kitur veikė traukinių remonto depas. Caro laikais rezervuarų nebuvo ir teršalų utilizavimas niekam nerūpėdavo.
Mazutas telkšojo žemėje iškastose giliose duobėse. Neabejoju, kad ir iš traukinių motorų atidirbusi sena alyva būdavo išleidžiama ne kur kitur, o tiesiog į gruntą. Toks buvo apgailėtinas to laikmečio geležinkeliečių mentalitetas ir darbo metodika.
Praėjo visas amžius, Lietuva jau skaičiuoja ketvirtą savo nepriklausomybės dešimtmetį, tapome moderni valstybė. Geležinkeliai toliau sėkmingai veikia, tik paskutiniu metu gal labiau pagarsėjo ne darbais, o gerais atlyginimais ir neaiškiais konkursais.
Ar kas nors per tiek laiko pasikeitė? Taip, pasikeitė: visi išmoko rašyt ir gražiai šnekėt – nuo atsikalbinėjimų, esą tai ne jų problemos iki visokio plauko tyrimų ir kitokio popierizmo.
Ar valstybė su geležinkelių valdytojais per tuos dešimtmečius yra padarę ką nors apčiuopiamo, kad problemą išspręstų? Negaliu sakyti „taip“, nes jie tiesiog pardavė sklypą privatininkui. Nebe jų žemė – ne jų ir bėdos.
Tiesa, teismas neseniai tarė savo žodį: naujasis šeimininkas niekuo dėtas, nes tai yra istorinė tarša, kurios kaltininkas visiems aiškus. Traukinių bėdos.
O tuo tarpu į Nemuno vandenis ir toliau veržiasi nafta. Jau vien kvapas toje vietoje riečia nosį vaizdinga pakrante vaikštantiems žmonėms.
Kauno miesto savivaldybės iniciatyva metai iš metų, diena iš dienos statomos vis naujos bonos, rūpinamasi teršalų surinkimu, jie reguliariai išsiurbinėjami iš specialių šulinėlių.
Pasigirsta raginimų savivaldybei pačiai imtis tvarkyti šituos padarinius. Pasakysiu atvirai: tai yra akiplėšiška. Šitaip ištisus dešimtmečius trukusį savo neveiksnumą kažkas bando numesti Kauno miestui.
Politikai, atsakingos institucijos sostinėje tegul pradeda ne tik daug kalbėt, bet pagaliau ir dirbt.
Ne, mielieji, jums leidus, savivaldybė rūpinsis miesto ir jo žmonių reikalais, o politikai, atsakingos institucijos sostinėje tegul pradeda ne tik daug kalbėt, bet pagaliau ir dirbt. Jau užtenka tų žodžių ir susirūpinusių veidų. Pats laikas veikti!
Įrodykite galų gale, ar Lietuva įgali išsaugoti bent Nemuną, kad didžiausią, poetų apdainuotą upių tėvą matytų, juo grožėtųsi ir mėgautųsi ateities kartos? Ar dar likę pas mūsų valstybės sprendimų priėmėjus nors kiek potencijos, kad šalia žodžių ir raštų galų gale atsirastų konkretūs veiksmai.
Imkite problemą, rodykite savo gebėjimus – darykite. Jeigu prireiks, miestas visada ateis su pagalba.
Viena, ką centrinė valdžia sugebėjo nuveikti, – tai visas didžiąsias ekologines problemas permesti ant savivaldybių pečių.
Viena, ką centrinė valdžia sugebėjo nuveikti, – tai visas didžiąsias ekologines problemas permesti ant savivaldybių pečių. Praėjusių metų gale Seimas priėmė įstatymą, kad nuo šiol tokio dydžio ir šimtmečių senumo katastrofa valstybės žemėje – nebe valstybės problema. Kai kurie šio įstatymo autoriai net atvirai leido sau pasakyt, kad jis priimtas būtent dėl Kauno. „Prasuko“ taip operatyviai, kad nė nespėjome sureaguoti.
Va taip. Miestai ir rajonai bus verčiami tvarkytis patys, savo jėgomis. Mintyse sukasi tik pora ironiškų žodžių: „Genialu, Vatsonai!“
Už tokius kaštus, kiek atsieitų grunto iškasimas, apsauginių sienelių statymas ir kiti reikalingi darbai šalia Nemuno, savivaldybė pastatytų turbūt ne vieną dešimtį naujų darželių ir mokyklų savo miesto vaikams. Bet argi įstatymą priėmusiems seimūnams, Aplinkos ministerijos veikėjams rūpi eilinių gyventojų poreikiai? Jiems kur kas svarbiau nusikratyt problemų, permest ant kitų pečių ir rodytis, kaip viską puikiai sutvarkė.
Negaliu suprasti tokios darbo imitacijos. Metai iš metų...
Pripažįstu, per ilgai tylėjome apie visa tai. Per daug leidome būti „atsarginiais“, svaidant kamuolį iš vienų rankų į kitas, o galop išvis likome „kraštiniai“ žaidėjai. Daugiau jau nebėra kur – duosim garso.
Užtat tikiu, kad greitai pro mūsų miesto, Kauno rajono, Jurbarko ir kitas apylinkes iki Kuršių marių tekės švarus Nemuno vanduo. Kad ir kaip atsakingi asmenys tingėtų tuo pasirūpinti.
Ketvirtadienį susitikome su Aplinkos ministerijos ir Aplinkos apsaugos departamento atstovais. Drauge buvo vienas ekspertu prisistatantis specialistas, Aplinkos ministerijoje ir jai pavaldžiose įstaigose dirbantis jau 30 metų. Simboliška, nes kaip tik nuo 1993-iųjų tęsiasi tas beviltiškas Kauno dialogas su atsakingomis institucijomis.
Tikėjausi, kad po tiek metų jie pateiks konkretų veiksmų planą, diskutuosime apie sprendimų įgyvendinimo datas. Deja. Svečiai atvyko paprašyti, kad Kaunas imtųsi lyderystės.
Norisi paklausti: ponai, o kur jūsų lyderystė ir atsakomybė per šitiek metų? Ar mazutas ir tepalai Nemune – per daug purvina tema?
Pokalbis nebuvo konstruktyvus ir vedė į niekur. Nemoku ir negaliu ilgai klausytis tuščių kalbų. O dar paaiškėjo, kad jų žodžiuose – nemažai melo.
Nemoku ir negaliu ilgai klausytis tuščių kalbų. O dar paaiškėjo, kad jų žodžiuose – nemažai melo.
Kaskart pakilus vandens lygiui Nemune, specialistai uoliai atvažiuoja pasižiūrėti, iš kur ten tie teršalai atbėga. Ir tai kartojasi nuolat.
2021 metais Piliakalnio gatvėje, per eilinę „žvalgybą“ (organizuotas preliminarus ekogeologinis tyrimas), ekspertai nerado taršos šaltinio. Nutarė, kad reikia atlikti detalųjį ekogeologinį tyrimą. Atspėkite iš pirmo bandymo, ar tai padaryta? Ne! Ir kol kas net nesirengiama.
Kairiajame Nemuno krante palei Piliakalnio gatvę, kur į upę sunkiasi teršalai, jokie sklypai nesuformuoti – viskas Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) žinioje. Paprastai tariant, savininkė yra Lietuvos Respublika.
Nemėgstu mokyti ir moralizuoti, bet kiekvienas save gerbiantis šeimininkas privalo jausti pareigą deramai pasirūpinti savo turtu.
Ypač, kai turėtum būti autoritetingas pavyzdys maždaug trims milijonams piliečių.