Į vertybių registrą – be paaiškinimo
Vilniaus sporto rūmai, Vilniaus santuokų rūmai, Vilniaus oro uosto senasis terminalas – tik keletas iš statinių, įtrauktų į Nekilnojamųjų vertybių registrą. Tuo tarpu panašiu laikmečiu pastatyti Vilniaus profsąjungų rūmai, stūksantys ant Tauro kalno, į registrą neįtraukti. Kokiais kriterijai remiantis statinys bus įtrauktas į Kultūros vertybių registrą? Šiuo metu šalyje stebiu tokią paveldosaugos politiką, kad atsakymo į šį klausimą nėra.
Kaip ir kiekvieno laikmečio, taip ir sovietmečio statinius pagal konkrečius nustatytus kriterijus reikėtų įvertinti atliekant tyrimus. Tada matyti visumą. Iš visumos atrinkti geriausius ir tipiškiausius, svarbiausius laikmečio pavyzdžius bei juos išsaugoti. Manau, tokie objektai turėtų būti registre. Tačiau toks darbas nebuvo atliktas ir nėra vykdomas ir šiol.
Senesni ar naujesni statiniai ir visi kiti meniniai kūriniai, kurio laikmečio bebūtų, atsižvelgiant į jų architektūrinę, mokslinę, meninę ir kitą neabejotiną vertę, taip pat turėtų būti svarbūs ir visuomenei. Tai yra lygiai taip pat svarbu ir nulemia, reikia saugoti, ar ne. Tiesa, visuomene šiuo atveju vadinu visus miesto gyventojus, o ne grupelę garsiai kalbančių išrinktųjų. Ryškus pavyzdys – tebesitęsianti Vilniaus Žaliojo tilto skulptūrų istorija. Laikausi nuostatos, kad skulptūrų istorinė ir meninė vertė yra pakankamai didelė, kad jos būtų saugomos, tačiau visuomenės poreikis jas matyti jau išnykęs, todėl skulptūros turėjo būti nuimtos nuo tilto ir paliktos nebe valstybės, o muziejų ar kitų meno kūrinių saugyklų žinioje.
Kaip sprendžiamas sovietinių pastatų likimas?
Neseniai Vilniuje atidarytas „Mo“ šiuolaikinio meno muziejus ne tik buvo puikiai įvertintas šalies gyventojų ir užsienio svečių, bet ir priminė „Lietuvos“ kino teatro istoriją, karštas šia tema vykusias diskusijas ir visuomenės pasipriešinimą – ar tikrai reikėjo griauti? Prisimenu šį praeities įvykį ir turiu pasakyti, kad ne visi iš pirmo žvilgsnio jautrūs klausimai yra iš tiesų tokie jautrūs ir keliami pačių sostinės gyventojų iniciatyva. „Lietuvos“ atveju visuomenės susipriešinimas formuotas menininkų ir tai, deja, daryta dirbtinai.
„Lietuvos“ kino teatro atvejis, dėl jo vykę protestai ir virusios diskusijos buvo ir tam tikra meninė kūryba. Yra menininkų, šio proceso metu sukūrusių vizualinio meno kūrinių ir už tai gavusių, atrodo, Nacionalinę premiją. Kai nebeliko reikalo kurti, viskas nurimo, beliko vienas dalykas – rasti, kas „Lietuvos“ vietoje atsiras. Tai, kad senamiestyje atsirado aukštos architektūrinės vertės kultūros įstaiga, Vilniui yra labai naudinga. Kitas dalykas, apie kurį verta diskutuoti, ar tokia architektūra senamiestyje tikrai prigyja? Tačiau tai – jau kita tema.
Laikas nuo laiko diskusijos keliamos ir miestiečių emocijos kaitinamos ir dėl kitų sovietmetį menančių garsių Vilniaus objektų, kurie prašosi pasikeitimų. Vienas jų – Vilniaus sporto rūmai. Imtis staigių veiksmų keičiant šią Vilniaus erdvę negalima, nes teritorijoje plyti seniausios žydų kapinės ir kyla įvairių reikalavimų.
Tai, kad senamiestyje atsirado aukštos architektūrinės vertės kultūros įstaiga, Vilniui yra labai naudinga. Kitas dalykas, apie kurį verta diskutuoti, ar tokia architektūra senamiestyje tikrai prigyja?
Nesakyčiau, kad šiuo metu Sporto rūmai puošia miestą. Tačiau jie turi unikalią istoriją, o jų konstrukcija unikali, todėl statinys vertas išsaugoti. Kiek drastiškai galima pastatą keisti? Žinote, saugoti tik tam, kad stovėtų ir matytume griuvėsius... Tikslas tikrai ne toks. Rūmai turi būti gyvi. Šiai dienai toje vietoje yra numatytas konferencijų ir kitokių renginių centras. Manau, tai geras sprendimas.
Visai kita Vilniaus profsąjungų rūmų istorija. Šis pastatas paveldo objektu netapo ir jo vietoje tikrai galėtų atsirasti visiškai naujas statinys. Rūmų vieta – išskirtinė, todėl tikiuosi, kad ant Tauro kalno iškils aukštos architektūrinės vertės pastatas.
Tuo tarpu stebėdamas šiandien verdančias diskusijas dėl Vilniaus oro uosto terminalo sugrįšiu prie minties, kad tam, kas turėtų būti daroma, didelę reikšmę turi visuomenės nuomonė.
Tikiuosi, kad iki to laiko, kai bus nuspręsta, kokių Vilniaus oro uosto terminalui reikia pasikeitimų, į mūsų Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą sugrįš visoje Europoje galiojanti nuostata, jog visuomeninė reikšmė ir visuomenės poreikis saugoti statinį ar ne yra viena iš reikšmingų dedamųjų dalių saugant paveldo objektus.
Į visuomenės poreikius – pro pirštus
Taigi, kas kuriant sostinės urbanistiką svarbu gyventojams ir kokie yra pagrindiniai vilniečių poreikiai saugant nekilnojamąjį kultūros paveldą, taip pat ir sovietinius pastatus? Į šiuos klausimus niekas nesigilina ir jų neapibendrina, todėl atsakyti sunku. Geriausias pavyzdys – Reformatų skvero problema, dar viena visuomenės opa ir visuomenės interesai, kurie paliekami užnugaryje.
Paveldosaugininkų užduotis aiški – saugoti tai, kas turi kultūrinę vertę ir svarbu visuomenei. Kas jai yra svarbu galime sužinoti remdamiesi tyrimais. Apskritai svarbiausias principas formuojant kultūros paveldo politiką, kurios, beje, šiuo metu šalyje nėra, tai būtinybė laikytis nuostatos, kad paveldas turėtų pereiti aiškų vertinimo etapą. Kitaip sakant, turi būti atlikti tyrimai, taip pat ir visuomenės poreikio saugoti. Kultūros paveldo komisija, atsakinga už paveldo politikos formavimą, kalba, kad blogai, jog tie tyrimai nėra atliekami. Visi suvokia problemą, bet nėra valios, kad politika būtų suformuota.
Grąžinus visuomenės poreikio saugoti sąvoką į teisinį reguliavimą, būtų galima galvoti, kaip jos interesus pritaikyti realybėje, kaip sukurti veikiantį mechanizmą. Tad kalbant ir apie sovietinį paveldą, keliantį daug klausimų, prisiminimų arba nebeturintį jokių sąsajų su šių dienų miestu, visuomenė turėtų pasakyti savo žodį. Juk tai, kas saugoma, yra saugoma dėl visuomenės, o ne prieš ją.
