Galbūt dar pakreipkime tarnybinių laipsnių suteikimo struktūrą taip, jog laipsniai, o vadinasi ir karjeros galimybės, atitektų tik vadovybei „tinkamiems“ ir parankiems žmonėms? Be to, nepamirškime suteikti policijos vadovybei įrankius keisti pareigūnų darbo vietą taip, kaip palanku vadams.
Atrodo, tokios mintys sukosi galvose tų Policijos departamento vadovų, kurie rengė ir, pasinaudodami Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininke Agne Širinskiene, bandė stumti Vidaus tarnybos statuto pataisas, visų pirma apibrėžiančias naujas pareigūnų darbo užmokesčio taisykles.
Šį kartą policijos generalinio komisaro ir jo komandos triukas nepavyko: praėjusią savaitę ponia A.Širinskienė atšaukė posėdį ir ketina atsiimti „savo“ pasiūlymus. Sakytume, situacija išsisprendė eilinių pareigūnų naudai. Tačiau žinant Policijos departamento vadovybės atkaklumą siekiant tik jiems vieniems suprantamų tikslų, bijau, kad šie ar panašūs pasiūlymai gali ir vėl atsirasti Seimo ir jo komitetų darbotvarkėse.
Tikrai nesiimu teigti, jog visi į pataisas patekę pasiūlymai yra ydingi ir netinkami. Galbūt ten galima rasti ir gerų idėjų. Tačiau pagrindinis principas, kurį galima įžiūrėti atidžiai skaitant pataisas, man atrodo, visiškai netinkamas ir galbūt net antikonstitucinis: pareigūnų atlygio už darbą dydį turi lemti įstatymais aiškiai nustatytos taisyklės, o ne įstaigų vadovų simpatijos ir antipatijos (ko iš esmės ir buvo siekiama).
Pastaruosius kelis metus ne kartą ir ne du girdėjome „universalaus policininko“ terminą. Tokio, kuris sugeba viską: ginklu tiksliai reaguoti tuomet, kai to reikia; be klaidų pildyti protokolus; budėti gatvėse; sulaikyti ir apklausti įtariamuosius ir teisinga kryptimi žengti ikiteisminių tyrimų žingsnius.
Lyg to būtų maža (kaip ir fakto, kad nuo reformos pradžios tarnybą policijoje paliko tūkstančiai patyrusių pareigūnų), policijos viršūnės sugalvojo, jog „universalusis policininkas“ turi dirbti ne pagal aiškiai apibrėžtas, iš anksto suderintas taisykles ir grafikus. Jis tiesiog turi tarnauti tuomet, kai to reikia ir kai tai patogu jo tiesioginiams vadams ir tiems, kurie įsitaisę dar aukščiau. O tai, sutikite, jau panašu į kariuomenės ar bent jau tokios institucijos kaip Specialiųjų tyrimų tarnyba veiklos filosofiją ir principus.
Kam policijai prireikė šių Vidaus tarnybos statuto pataisų? Tikrai ne tam, jog eilinis pareigūnas gautų teisingą darbo užmokestį už savo tarnybą, o Lietuvos gyventojai gautų kokybiškesnę viešojo saugumo paslaugą. Manau, kad tai tebuvo eilinis bandymas uždėti dar vieną lopą ant smarkiai skylėtų policijos reformos kelnių.
Negausiose viešose diskusijose dėl siūlomų Vidaus tarnybos statuto pataisų vietos pritrūko ir kitam svarbiam aspektui. Pagal policijos vadovybės inicijuotus pokyčius, kurie galbūt būtų sprendę jos problemas, veiktų ir visos kitos teisėtvarkos institucijos. Juk Vidaus tarnybos statutas reglamentuoja ir jų veiklą. Tačiau ar tai, kas tinka policijai, būtinai tinka ir pasieniečiams, ugniagesiams ar kitiems pareigūnams? Galbūt, neatmetu to. Tačiau vien jau šis faktas sufleruoja, jog pokyčių pristatymui ir diskusijoms su bendruomene turėjo būti skirta žymiai daugiau dėmesio.
Visi žinome, kas yra filmas. Vidutiniškai dvi valandos įtampos, romantikos, kovų, juokų ar siaubo. Kaip taisyklė, kino pabaigoje geriečiai triumfuodami kelia rankas į viršų, o blogiukams, jei jiems pasiseka, suteikiama proga pasitaisyti. Į tas dvi valandas filmo režisierius sudeda tik tai, kas jam atrodo verta dėmesio, o dar šimtai valandų filmuotos medžiagos, minčių ir idėjų lieka filmo kūrėjų galvose. Arba keliauja į archyvus ir laukia filmo tęsinio. Šį sykį policijos vadovybės kurtas filmas baigėsi ne taip, kaip buvo sumanyta pirminiame scenarijuje. Bus įdomu pamatyti, ar visa gausi medžiaga šį kartą atguls į archyvus, ar vis dėlto bus panaudota kuriant filmo tęsinį?
Vladimiras Banelis yra Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas.
