Kai jie prašo finansavimo kitiems metams, visada nurodo kur kas didesnius skaičius, nei realiai reikia. Principas paprastas: puikiai žinome, kad tiek neduos, bet vis tiek prašykime daug daugiau. Kad duotų bent tiek, kiek praėjusiais metais.
Taip ir čia. Dar prieš savaitę ar kelias buvo kalbama apie 200 su trupučiu pabėgėlių. Ir tai atrodė nemažai. Dabar – šekit visus 710. Kad per maža nepasirodytų.
Nieko nuostabaus, kad toks dosnus pasiūlymas privertė žagsėti tiek šalies vadovus, tiek vidaus reikalų ministrą. Jie nedrąsiai kalbėjo, kad gal ir galėtume priimti pabėgėlius, bet kokias kelias dešimtis, ne daugiau. Ir tokių, kurie panašaus tikėjimo, panašaus „atrodymo“, išsilavinę, visa kita.
Dabar siūlo 710 ir kokius 200-300 turi „minty“. Po metų kitų tas „minty“ gali išaugti ir iki kelių tūkstančių. Jei ne daugiau.
Akivaizdu, kad naujausias Europos Komisijos šūvis – tik pradinė derybinė pozicija. Bet vis tiek kelianti nerimą savo užmojais. Dabar siūlo 710 ir kokius 200-300 turi „minty“. Po metų kitų tas „minty“ gali išaugti ir iki kelių tūkstančių. Jei ne daugiau.
Pradėkime nuo to, kad, šiaip ar taip, esame Europos Sąjungos nariai. Ne visiems iš mūsų tai patinka, bet taip yra. O tai reiškia, kad, be viso kito, turime solidarizuotis su kitomis ES narėmis. Prisiimti bendrą naštą. Tokia ES esmė, tokie pamatiniai principai.
Pabėgėlių problema – ne tik Italijos, Ispanijos, Graikijos rūpestis. Tai mūsų visų, visos ES, galvos skausmas. Malšinti jį turime bendromis pastangomis. Negalime lyg niekur nieko „nusiplauti“ ir sakyti: ai, tegul prancūzai, britai ar vokiečiai tuos pabėgėlius pasiima. Pas juos jų jau vis tiek daug, jie įpratę.
Prieš taip leptelėdami prisiminkime, kiek ta pati ES mums jau skyrė ir dar skirs finansinės paramos. Pinigus imsim, o įsipareigojimų vengsim? Ne, mielieji, taip nepavyks. Žaidimo taisyklės visiems vienodos, visų jų turi laikytis.
Tačiau akivaizdus faktas yra tas, kad šiandien mes nei psichologiškai, nei finansiškai nesame pajėgūs vienu nerūpestingu mostu priimti 710 pabėgėlių. Kitas faktas yra tas, kad jų priėmimas ir apgyvendinimas pas save turi būti pagrįstas savanoriškumo principu, o ne „iš viršaus“ nuleidžiamomis kvotomis.
Nekalbėsiu apie neigiamą tikrai nemažos visuomenės dalies poziciją imigrantų atžvilgiu. Tai atskira tema. Bet kokiu atveju šiems ir kitiems žmonėms natūraliai kyla klausimas: palaukite, o pas mus jau visais pasirūpinta? Pensininkais, mokytojais, kultūros darbuotojais, pareigūnais? Jie jau gyvena be rūpesčių, todėl mes galime imtis globoti pabėgėlius?
Akivaizdus faktas yra tas, kad šiandien mes nei psichologiškai, nei finansiškai nesame pajėgūs vienu nerūpestingu mostu priimti 710 pabėgėlių.
Atsakymas kaip ir aiškus. Būtent todėl pabėgėlių priėmimas, kaip minėta, turi būti grindžiamas savanoriškais pagrindais. Ir, kas ne mažiau svarbu, būtina atsižvelgti į kitus aspektus. Visų pirma – ES valstybės narės teritoriją. Natūralu, kad Lietuva negali pas save kviestis tiek, kiek Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija.
Ne mažiau svarbu įvertinti ir ekonominius šalies rodiklius visos ES kontekste. Kur mes pagal minimalų mėnesinį darbo užmokestį? Treti nuo galo. Pagal vidutinį darbo užmokestį? Ne ką aukščiau. Natūralu, kad Lietuvai tenkantis pabėgėlių skaičius irgi turi būti vienas iš mažiausių. Plius kur dar valstybės finansinės galimybės, įsipareigojimai, valstybės skolos dydis ir t.t.
Nepaliksi likimo valiai nei pačių pabėgėlių, nei dabar juos talpinančių ES šalių. Neapsitversime aklinomis tvoromis, nebus taip, kad Lietuvoje gyvens tik lietuviai, lenkai ir rusai (istoriškai). Bus ir tokių, kurie šiandien vien vizualiai dar nėra labai įprasti – nors, beje, ir nebe jokia ypatinga naujiena.
Svarbiausias mūsų uždavinys – sudaryti jiems kuo palankesnes sąlygas integracijai. Tuomet šansai, kad jie įsilies ir duos pakankamą pridėtinę vertę visuomenei ir valstybei, yra išties realūs.
Vydas Gedvilas yra Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas, Darbo partijos atstovas
