Būtent užimtumas ir yra viena iš didžiausių bei aktualiausių šiandienos problemų. Jei sukonkretinant – tai vaikų užimtumas vasarą. Tuo, galima sakyti, kritiniu metu, kada jaunimas atostogauja, kada laisvo laiko, taip pat ir įvairiausių pagundų – į valias.
Natūralu, kad anaiptol ne kiekviena šeima pajėgi pasirūpinti turiningu ir prasmingu savo atžalų poilsiu. Dėl įvairiausių priežasčių, bet visų pirma – dėl finansinių ir dėl savo pačių užimtumo. Deja, neretai dar ir dėl nesuvokimo arba elementaraus nenoro.
To pasekmės gali būti labai skausmingos. Ir ilgalaikės. Psichiatrai sako, jog jei vasarą vaikai paliekami likimo valiai ir turi patys susigalvoti ką veikti, juos apima stresas. Vaikai tampa emociškai nestabilūs, pažeidžiami. Paraleliai pasireiškia vienatvės jausmas, atstūmimas, o tai – tiesus kelias į ligas.
Ne paslaptis, kad vaikų, jaunimo sveikata yra tikrai prasta. Ir kasmet, deja, vis prastėja. Tai akivaizdžiai įrodo neseniai Lietuvos sporto universiteto mokslininkų kartu su kolegomis iš užsienio atlikti tyrimai. Visų pirma, dėl vienos paprastos, netgi banalios priežasties: užimtumo ir sveikos gyvensenos stygiaus. Dėl to, kad vaikai nesportuoja. Neskirstant į sporto rūšis ar veiklas: nesportuoja ir tiek.
Lietuvoje tik apie 10 proc. vaikų patenka į vasaros stovyklas, kurias organizuoja ir finansuoja valstybė bei savivaldybės. Gerokai per mažai.
Faktas, jog kur kas didesnį dėmesį vaikų užimtumui vasarą turėtų skirti valstybės institucijos. Jos turi ateiti į pagalbą tėvams. Tačiau šiandien Lietuvoje tik apie 10 proc. vaikų patenka į vasaros stovyklas, kurias organizuoja ir finansuoja valstybė bei savivaldybės. Gerokai per mažai.
Vaikų vasaros poilsis finansuojamas iš savivaldybių, valstybės ir ES lėšų. Savivaldybės kasmet skelbia konkursus vaikų vasaros stovykloms finansuoti. Šiais metais, Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, tam skirta beveik 400 tūkstančių eurų.
Konkurso būdu ministerija finansuoja neformaliojo vaikų švietimo projektus. Konkurso fondas – 60 tūkstančių eurų. Prioritetas – vaikų edukacija vasarą. Šiais metais iš 28 finansuojamų projektų 24 buvo tokie, kuriuose buvo numatytos vasaros stovyklos.
Europos Sąjungos lėšomis, įgyvendinant projektą „Neformaliojo švietimo paslaugų rėmimo sistemos sukūrimas savivaldybėse“, finansuojama 13 stacionarių vaikų vasaros stovyklų. Skirtos lėšos – 325 tūkstančiai eurų.
Sveikatos apsaugos ministerija nuo 2006-ųjų vykdo Nevyriausybinių organizacijų, dalyvaujančių sveikatos stiprinimo veikloje, skatinimo programą. Jos tikslas – skatinti nevyriausybines organizacijas aktyviai dalyvauti formuojant bei įgyvendinant sveikatos politiką, ugdant visuomenės informuotumą, skleidžiant informaciją apie sveiką gyvenseną, profilaktines programas ir kitas su sveikatos stiprinimu susijusias veiklas.
Finansuojami projektai, tarp kurių tikslų – ir psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencija, psichikos sveikatos stiprinimas, fizinio aktyvumo skatinimas. Dalis programose numatytų veiklų skiriama ir vaikų užimtumui vasaros poilsio metu. Tačiau ta dalis, mano žiniomis, nėra didelė.
Faktas, jog sritis nėra visiškai apleista, jog šis bei tas daroma. Tačiau faktas ir tai, jog tiek valstybės institucijų dėmesio, tiek lėšų, tiek planavimo ir koordinavimo yra per mažai.
Teko bendrauti tiek su institucijų atstovais, tiek su žmonėmis, kurie organizuoja vaikų vasaros stovyklas. Jų išsakytos pastabos bei mintys buvo tokios, kokių ir tikėjausi. Tik sustiprino įtarimus, jog nepadarytų darbų – kur kas daugiau, nei padarytų.
Lietuvoje apskritai nesukurta stovyklavimo sistema ar tvarka, neegzistuoja vasaros neformalaus ugdymo modelis.
Paminėsiu tik keletą esminių trūkumų. Visų pirma – mūsų šalyje nėra sukurtas vasaros stovyklų skaičiaus ir stovyklose atostogaujančių vaikų registras. Stovykloms nepakankamai panaudojamos savivaldybėse esančios įvairių švietimo institucijų bei kitos patalpos (mokyklų bendrabučiai, studentų bendrabučiai), todėl vaikams elementariai ir pritrūksta bazių. Kartu su jomis – ir galimybės dalyvauti stovyklose.
Esančios stacionarios stovyklos neprižiūrimos, dalis – pakankamai blogos būklės, tam neskiriamos nei savivaldybių, nei biudžeto, nei kitos paramos lėšos. Lietuvoje apskritai nesukurta stovyklavimo sistema ar tvarka, neegzistuoja vasaros neformalaus ugdymo modelis.
Pačių stovyklų organizavimo tvarka nėra aiški, organizatoriai neturi į ką kreiptis, stinga elementarios informacijos, o jei ji ir yra, turi gerokai pavargti, kol rasi. Tuomet belieka vadovautis niekur nevedančiu principu: gal kažkur, kažkas, kažką apie tai žino bei gali pasakyti. Jei stovykla nedidelė, ji apskritai sunkiai gali išgyventi, nes kelialapio kaina pasiskirsto taip: 30 proc. – programai, 30 proc. – maistui, 20 proc. – administravimui, dar 20 proc. – kitoms išlaidoms.
Ką jau bekalbėti apie stovyklas, kurios visų pirmą būtų orientuotos ir pritaikytos vaikams su negalia. Tokių reikia ieškoti su žiburiu.
Situacija nedėkinga ir reikalaujanti sprendimų. Išeičių ir variantų yra, tačiau tam būtinos bendros pastangos, bendras darbas ir aiški bendra linija, kuria visi eitų. Visų pirma – stovyklų organizavimui turėtų būti kooperuojamos savivaldybių ir valstybės biudžeto lėšos. Būtina bendradarbiauti su aukštosiomis mokyklomis. Biudžeto lėšomis išlaikomos stovyklos turėtų būti geriau viešinamos.
O bendrojo ugdymo mokyklos, mano nuomone, visą vasarą turėtų būti atviros savo auklėtiniams. Atviros ir siūlančios turiningą laiko praleidimą. Nuo sveikatos ugdymo, fizinio aktyvumo skatinimo iki meninės, kūrybinės, etnokultūrinės, pilietinės ir kitokios veiklos.
Būtinas sklandus tarpinstitucinis bendradarbiavimas ir koordinavimas. Prisidėti galėtų ir turėtų daug kas. Pradėkime nuo ministerijų: tikrai matau prasmę ir pridėtinę vertę, jei dalyvautų ne tik Švietimo ir mokslo, Socialinės apsaugos ir darbo, Kultūros, tačiau ir Sveikatos apsaugos, Krašto apsaugos, Aplinkos ministerijos. Taip pat ir Kūno kultūros ir sporto departamentas. Darbas turi būti bendras – juk ir labas toks pat bendras. Žinoma, derėtų išvengti dubliavimo ir elementaraus biurokratizmo, kas pas mus dar pakankamai įprasta.
Bendrojo ugdymo mokyklos, mano nuomone, visą vasarą turėtų būti atviros savo auklėtiniams. Atviros ir siūlančios turiningą laiko praleidimą.
Ir ką, mažiausiai du zuikiai iškart nušaunami. Vaikai turi ką veikti, nesišlaisto gatvėmis, mažiau sėdi prie kompiuterio, kartu gerėja jų fizinė būklė. Rezultatas, kurio reikia ir visuomenei, ir valstybei.
Tačiau net ir to vis tiek nepakaks. Todėl šalia viso to turi būti vystoma savanoriška veikla, kurios tikslas būtų toks pats. Teigiamų pavyzdžių jau yra. Tuo savo iniciatyva užsiima Carito atstovai, jaunimo organizacijos, taip pat kelios bendruomenės. Puikiai suvokdamos, kad vien valstybės pastangų ir lėšų nepakanka.
Aišku, tai kainuoja. Aišku, kad yra ganėtinai keblu rasti reikiamų lėšų. Tačiau entuziazmas, užsidegimas, pagaliau tikėjimas tuo, ką darai, kaip žinia, verčia kalnus ir kuria stebuklus.
Manyčiau, jog vaikų užimtumas vasarą turėtų rūpėti ir verslo bendruomenei. Asocijuotoms struktūroms ir atskiriems juridiniams vienetams. Jų indėlis būtų labai svarbus, svarus ir reikalingas. Juolab, kad verslas, tikėtina, gali sau tai leisti. Kuomet planuojamos įvairios biudžeto eilutės bei išlaidos, plane turėtų atsirasti ir grafa, kurią įgyvendinus, vaikams būtų suteikiamas ir užsiėmimas, ir poilsis, ir džiaugsmas, ir žinios.
Viena pati valstybė kol kas nėra pajėgi pasirūpinti viskuo. Būtinos bendros visų suinteresuotų šalių pastangos. Nes, kaip sakoma, kiek įdėsime – tą ir turėsime.
Vydas Gedvilas yra Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas, Darbo partijos atstovas
