„Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą
Ir žiemos šaltos trūsus pargriaudama juokės.
Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo,
Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto.“
Žino visi. Anaiptol ne tik didžiojo poeto kūrybos tyrinėtojai ar gerbėjai. Žinome, nes K.Donelaitis — vienas iš tų menininkų, kurių kūryba yra nemirtinga.
Ką tik Kaliningrade vykę K.Donelaičio 300–osioms gimimo ir 35–osioms poeto muziejaus įkūrimo Tolminkiemyje metinėms skirti renginiai, kuriuose teko dalyvauti, tapo stimulu dar kartą atsiversti „Metus“. Prisiminti ir grožėtis tekstu, su kuriuo mes visi susipažinome mokyklos suole — ir kuris nepalieka abejingų. Dar kartą pasidomėti paties K.Donelaičio gyvenimu bei kūryba.
Didžiojo poeto palikimas nuolat yra dėmesio centre. Tačiau tokio jubiliejaus, kuris buvo minimas, proga tas dėmesys, natūralu, dar labiau padidėja. Literatūros tyrinėtojai iš naujo siekia įvertinti K.Donelaičio meną, menininkai naujomis kūrybos priemonėmis žvelgia į jo asmenybę.
K.Donelaičio — poeto ir kunigo — gyvenimas buvo rūstus, kupinas sunkių išbandymų. Jis gimė praėjus vos keleriems metams po negailestingo maro, nušlavusio didžiąją dalį krašto gyventojų, jo jaunystės metais prasidėjo valstiečių įbaudžiavinimas.
K.Donelaitis parengė pesimistams atsakymą. Jo kūryba — tai išlikimo programa lietuvių kalbai.
Kaip bebūtų, K.Donelaitį matome ne kaip gūdžios provincijos kunigą, bet kaip Europos mąstytoją, intelektualą, puikiai išmaniusį filosofiją, gamtos mokslus, mokėjusį klasikinių ir moderniųjų kalbų. Žymiausi universiteto profesoriai tuomet jau nieko nesitikėjo iš lietuvių kalbos, prognozavo jai gal vieną kitą dešimtmetį. Tačiau K.Donelaitis parengė pesimistams atsakymą. Jo kūryba — tai išlikimo programa lietuvių kalbai.
Ir į tą išlikimo programą jis įtraukia padorumą bei darbštumą. Poetas sako: tam, kad išliktum, turi būti doras ir darbštus. Šiandien kaip niekad pravartu tai prisiminti, ar ne? Mums visiems. Nepriklausomai nuo to, kokį darbą dirbame, kokias pareigas užimame, kokios mūsų santaupos, politinės pažiūros, ambicijos.
K.Donelaitis gimė 10 metų anksčiau už kitą didį epochos žmogų — filosofą Imanuelį Kantą. Tačiau matyti, kad jau tada šioje erdvėje sklandė jiems abiem būdingos moralės savarankiškumo idėjos — jų randame ir K.Donelaičio raštuose, ir I.Kanto filosofijos studijose.
Pravartu būtų prisiminti, jog K.Donelaitis visų pirma rodo į gamtą. Poetas įsitikinęs, kad joje skleidžiasi žmogaus grožis ir dora. Kaip ir I.Kantas, K.Donelaitis sako, kad visų laimių ir nelaimių kaltininkas esąs tik pats žmogus.
Galėčiau kirsti lažybų, jog tada, savo jaunystės epochoje, pirmą kartą atsivertę „Metus“, nepriklausomai nuo to, ar šis kūrinys patiko, ar ne itin, mes vis tiek supratome vieną svarbų dalyką: K.Donelaitis — tai kažkas didinga, gal net paslaptinga.
Pagrindinė paslaptis išlieka ir dabar. O būtent — kaip įvyko toks staigus lietuvių grožinės literatūros kokybinis šuolis nuo užuomazgų iki pasaulinės reikšmės kūrinio? Maža to, K.Donelaitis ne vieną mūsų kūrėją prikėlė lietuvių kalbai ir kūrybai. Kaip prisipažino Maironis, rašyti lietuviškai be viso kito jį padrąsino lietuvių ir lenkų poeto Adomo Mickevičiaus žodžiai, kad štai lietuviai turi didelį poetą — K.Donelaitį.
Pasauliui mūsų poetas atsivėrė, versdamas į vokiečių ir rusų kalbas. Rusų kalbininkas A.Aleksandrovas 1886 metais rašė: „Jeigu Donelaitis savo kūrinius būtų rašęs kuria nors didžiąja kultūrine kalba, tarp įžymiųjų poetų jis būtų visuotinai pripažintas vienu iš pirmųjų.“
Belieka pasidžiaugti, kad lietuviškai rašęs poetas laikomas pasaulio literatūros savastimi. Dėl to K.Donelaičio šlovė toli peržengė jo gimtojo krašto ribas ir, net praėjus 300 metų nuo gimimo, toliau skleidžiasi per pasaulį.
Todėl visiškai aišku, kad K.Donelaičio įamžinimo, jo asmenybės ir kūrybos analizės bei įprasminimo darbai nepasibaigs sulig jubiliejiniais metais. Literatūrologai, menininkai ir kiti dar turi nuveikti daug svarbių darbų. Atlikti pareigą didžiajam poetui.
Vydas Gedvilas yra Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas, Darbo partijos atstovas
