Pradėkime nuo mokytojų. Faktas, kad nemažos jų dalies situacija nepavydėtina. Mokinių nepaliaujamai mažėja — mažėja ir jų darbo krūvis. Natūralu, jog tai reiškia ir atlyginimų mažėjimą. Pagaliau pagrįstą baimę išvis netekti darbo ir atsidurti gatvėje.
Atimkime iš krašto apsaugos kelis šimtus milijonų litų ir atiduokime juos mokytojams. Tik, žinant įtemptą geopolitinę situaciją ir galimas grėsmes, ar tai tikrai būtų logiškas ir protingas sprendimas?
Kita vertus, reikėtų sutikti ir su tuo, kad visų reikalavimų, kuriuos šiandien kelia mokytojai ar profsąjungos atstovai, patenkinti neįmanoma. Ne tik ministerija, tačiau ir valstybė nėra pajėgi to padaryti. Tokia realybė.
Aišku, teoriškai galima. Atimkime iš krašto apsaugos kelis šimtus milijonų litų ir atiduokime juos mokytojams. Tik, žinant įtemptą geopolitinę situaciją ir galimas grėsmes, ar tai tikrai būtų logiškas ir protingas sprendimas?
Švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis — mano kolega. Tai tarsi reikštų, jog neturiu teisės jo kritikuoti ar su juo nesutikti. Tačiau taip nėra. Ką beplyšautų skeptikai, pasamdyti kontrrevoliucionieriai ar idėjiniai priešininkai, ranką prie širdies pridėjęs galiu tvirtai pasakyti: esu ne kartą, ne du kritikavęs vieną ar kitą ministro sprendimą. Taip pat ir viešai. Taip pat ir jam esant šalia.
Nesvarbu, kad ministras — „savas“. Argumentuota ir konstruktyvi kritika reikalinga bet kuriam iš mūsų. Ji verčia pasitempti ir dirbti geriau. Neabejoju, kad ministras galvoja taip pat.
Pastabų ministrui turiu ir dėl šiandieninės situacijos. Tačiau prieš jas pasakydamas norėčiau patikinti, kad D.Pavalkiui tikrai rūpi mūsų valstybės švietimo sistema. Jam ne tas pats, kaip ir kuo gyvena mokytojai. Ne tas pats, kaip lavinami vaikai ir jaunimas. Ne tas pats, kaip atrodome kitų šalių kontekste. Pagaliau ir ne dėl atlyginimo jis atėjo į ministeriją. Jei gerai žinau, prieš tai gaudavo daugiau.
D.Pavalkiui tikrai rūpi mūsų valstybės švietimo sistema. Jam ne tas pats, kaip ir kuo gyvena mokytojai. Ne tas pats, kaip lavinami vaikai ir jaunimas.
Ministras turi savybę, kuri jam ir pakišo koją santykiuose su mokytojais. Na, jų dalimi. Ar galbūt tik santykiuose su Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininku Andriumi Navicku. Ta savybė — užsispyrimas.
Dažnais atvejais užsispyrimas yra gerai. Tačiau šįkart jis ministrui nepadėjo. Ir galimai tik dviejų vyrų biolaukų nesutapimas, nesusikalbėjimas ar nenoras girdėti vienam kito viešojoje erdvėje tapo kone kova „Ministras — prieš mokytojus“.
Dėl to man tikrai labai nesmagu. Ir dėl vienos, ir dėl kitos pusės. Dėl kovos, kuri, iš principo, yra beprasmė. Kurioje nebus nugalėtojo. Kuri neduoda jokios pridėtinės vertės nei vienai, nei kitai pusei.
Visada buvau ir būsiu dialogo, kompromisų ieškojimo, bendravimo šalininkas. Žinau, kad tik šiuo keliu einant įmanoma pasiekti geriausius sprendimus. Tokius, kurie kad ir ne iki galo, tačiau tenkina abi konfliktuojančias puses. Sprendimus, kurie kažką atneša šiandien — ir dar daugiau atneš rytoj. Visi to norime. To nori ir ministras, ir A.Navickas, ir mokytojai.
Todėl raginu juos visus nutraukti tą žodinį apsišaudymą viešojoje erdvėje bei kitur. Raginu pamiršti ambicijas, vyriškai sukirsti rankomis, vėl sėsti prie stalo ir dalykiškai, konstruktyviai, ramiai šnekėtis. Pagaliau derėtis, jei to reikia. Paprastai kalbant — dirbti kartu. Kito kelio tiesiog nėra.
Vydas Gedvilas yra Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas, Darbo partijos atstovas
