Pagaliau. Nes iki šiol, lyg ir nusiraminę, kad mūsų saugumą garantuoja NATO, galėjome tik mikčioti, bandydami paaiškinti, kodėl negalime skirti tinkamo finansavimo gynybai ir kaip patys rūpinamės valstybės saugumu. Pagaliau, kur solidarumas su kitomis NATO narėmis, kurios gynybai skiria tiek, kiek ir įsipareigojo?
Teko kalbėtis ne kartą ir su JAV senatoriumi Johnu McCainu, ir su NATO vadu Andersu Foghu Rasmussenu. Per nepilnus metus su A.F.Rasmussenu buvau susitikęs tris kartus — jis visuomet pradėdavo kalbą nuo tos temos. Visiškai suprantu NATO vadovą, nes jo vietoje elgčiausi lygiai taip pat.
Taigi, ledai pagaliau pajudėjo. Bent taip atrodo. Politinės partijos ką tik pasirašė susitarimą dėl krašto apsaugos finansavimo didinimo. Tikslas — per artimiausius metus kelis metus pasiekti, kad finansavimas būtų ne mažesnis kaip 2 proc. nuo bendrojo vidaus produkto. Kaip ir esame įsipareigoję NATO.
Tų pačių Ukrainos įvykių šviesoje ne vienam Lietuvos piliečiui kyla ir dar vienas klausimas — ką daryti, jei Lietuvai iškiltų reali grėsmė, o gal net prasidėtų karas? Ką turėtų daryti kiekvienas iš mūsų? Kur kreiptis? Kokia institucija tuo pasirūpintų? Kas formuos, paskirs konkrečias užduotis, kas ir kokią komandą turės teisę duoti?
Kartą to paklausiau dviejų mūsų gynybos struktūrų vadovų. Taip sutapo, kad abu vienu metu buvo mano kabinete. Aiškaus atsakymo nesulaukiau. Užtat ne kartą apie tai kalbėjausi su įvairių Europos šalių parlamentų pirmininkais ir pavaduotojais. Pas juos kitaip. Jie tiksliai žinotų, kur eiti, ką daryti, kokiam daliniui priklauso ir visa kita.
Dauguma mano amžiaus žmonių yra įgiję atsargos karininko laipsnį, ne kartą dalyvavę mokymuose, šaudę, ardę ir surinkinėję kelių tipų ginklus. Jie turėtų puikiai visa tai prisiminti. Nes ir patys tai yra darę.
Neseniai vienoje profesinėje mokykloje, prieš beveik dviejų šimtų jaunuolių auditoriją, paklausiau: „Kuris iš jūsų yra laikęs rankose ginklą?“ Pakilo viena ranka. Merginos.
O dabartinis jaunimas? Neseniai vienoje profesinėje mokykloje, prieš beveik dviejų šimtų jaunuolių auditoriją, paklausiau: „Kuris iš jūsų yra laikęs rankose ginklą?“ Pakilo viena ranka. Merginos. Nustebusiesiems ji kukliai paaiškino, esanti Šaulių sąjungos narė. Savanoriškai. Tik dėl to ir turinti tokios patirties. Senovės išmintis byloja: „Si vis pacem, para bellum“, kas reiškia „Nori taikos — ruoškis karui“. Ar tikrai šis principas gali būti taikomas Lietuvai? Ir ar tikrai siekiame taikos?
Taip, Lietuva yra atsisakiusi šauktinių kariuomenės ir pasirinkusi profesionaliąją. Taip, yra dar Krašto apsaugos savanorių pajėgos, susidomėjimas kuriomis pastaruoju metu juntamai išaugo. Dėl suprantamų priežasčių. Yra galimybė lankyti specialius kursus ir įgyti, regis, leitenanto laipsnį. Tačiau privalomojo karinio parengimo ar bent minimalaus supažindinimo nėra.
Taigi, pilietiškumo pagrindų pamokas siūlyčiau praplėsti. Ir kaip atrodytų keista, bet šiuo metu būtų tikslinga papildyti bendrąjį ugdymą ir kariniu pasirengimu (ugdymu), tuomet ne tik žodžiais mylėtume Tėvynę, o konkrečiai padėtume jaunimui įgyti žinių, pasirengti prireikus praktiškai ginti Tėvynę. Būtina Ukrainos įvykių šviesoje, kaip minėjau, į tokio parengimo galimybę ar net būtinybę pradedi žvelgti kitaip. Esu įsitikinęs, jog ši tema nusipelno platesnės diskusijos. Ir konkrečių veiksmų. Aš būčiau už.
Vydas Gedvilas yra Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas, Darbo partijos atstovas
