Tai paliko žymę visai mano šeimos istorijai. Tėčio tėtis, senelis Adomas, išgyvenęs Gulagą Reshoty-2 lageryje, Krasnojarsko srityje, iki pat paskutinių savo gyvenimo dienų slapta palėpėje laikė gipsinį tarpukarį menantį Vytį ir išblukusią Lietuvos vėliavą. Vis nusivesdamas mus, mažus vaikus, ir juos didingai atidengdamas, rodė, kokia trapi, bet amžina mūsų Lietuva.
Ta šeimos tragedijos žymė ženklino ir mano ankstyvą karjerą, trukdė laiku įstoti į universitetą. Ilgus dešimtmečius po tuo pačiu antspaudu slėpta mūsų šeimos žemės nuosavybė. Ant kurios vis nusivesdamas mus, vaikus, senelis kartojo – kad ne kolūkio tai, o mūsų, Lietuvos ir šeimos žemė. Ji tapo tokia brangi, kad man neliko šventesnės vietos Pasaulyje.
Kaip svarbu šalia turėti mokytoją, kuris ugdytų tave pilietiškomis vertybėmis. Kaip svarbu gyventi ten, kur kiekvienas garsas, skonis, kvapas nuolat primintų, kokia tai brangi vieta. Kaip svarbu vaikus auginti tokioje valstybėje, kuri leistų jiems užaugti savo kraštą ir žmones mylinčiais bei gerbiančiais piliečiais.
Todėl tai, kas prasidėjo nuo skaudžios šeimos istorijos, ir išaugo į mūsų bendras patirtis, išgyvenimus – valstybę, man asmeniškai tapo vienu svarbiausių stimulų kurti visiems jauniems žmonėms pasiekiamą ir pilietiškas vertybes skiepijančią pilietiškumo mokyklą – projektą „Misija Sibiras“. Kuris ilgainiui tapo ne tik istorinės atminties projektu, bet ir populiariausiu pilietiškumo, patriotizmo, bet ir moralinių vertybių universitetu.
Per 13 metų norą tapti „Misija Sibiras“ dalimi išreiškė beveik 13 tūkst. Lietuvos jaunuolių, šimtai jų prisilietė prie tautos kančios ir vilties istorijos keliaudami po Sibirą ir tvarkydami čia amžinam poilsiui atgulusių Lietuvos tremtinių kapus.
Tačiau „Misija Sibiras“ yra kur kas daugiau nei dviejų savaičių ekspedicija. Ir jos rezultatus turėtume skaičiuoti ne kelionėmis į Sibirą ar sutvarkytais kapais. Nes su kiekvienu taigos glūdumoje atstatytu kryžiumi mes atstatome ir dalelę savęs – savo pagarbos tautai ir jos istorijai, savo pilietiškumo, savo ryžto aukotis dėl Lietuvos.
Jau trečius metus „Misija Sibiras“ birželio 14-ąją kviečia prisijungti visus prie akcijos „Ištark, išgirsk, išsaugok“. Atminties akcija, kurios metu skaitomi tremtinių ir politinių kalinių vardai, pavardės bei likimai, šiemet vyks net 10-yje Lietuvos miestų: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Mažeikiuose, Marijampolėje, Utenoje bei Jonavoje. Daugiau nei 100 tūkst. tremtinių ir politinių kalinių vardų, pavardžių bei likimų. Todėl kviečiu visus Gedulo ir vilties dieną paaukoti savo laiko ir prisijungti prie akcijos. O negalintys, gali prisidėti savo auka, skambindami trumpaisiais numeriais: 1891 – auka 2 eurai, 1892 – auka 3 eurai.
Nes visa tai – nuo kiekvieno mūsų asmeninės istorijos, išgyvenimų ir vertybių, iki nacionalinę prasmę įgaunančių iniciatyvų ir projektų – ne tik tautos istorinės atminties išsaugojimas, ne tik pagarba žuvusiems. Tai pirmiausia mūsų misija Lietuvai, mums patiems, mūsų vaikams.
Vygaudas Ušackas yra ambasadorius, „Misija Sibiras“ iniciatorius, buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras.
