Nesuprastasis Andrius Užkalnis
Nuolat krizendavau matydamas surauktus veidus tų, kurie emocingai piktinasi Andriaus Užkalnio tekstais. Juk nereikia į viską taip rimtai žiūrėti. Viešasis Andrius Užkalnis – tėra amplua, ciniškas personažas, kurio tikslas pašiepti, hiperbolizuoti, sukelti pasipiktinimo audras tam, kad į paviršių būtų iškeltos visuomenės ydos, kad nebūtų „šventų karvių“, kad kvestionuotume viską ir visada bei išmoktume iš savęs pasijuokti. A.Užkalnio gali nemėgti, bet talentą tenka pripažinti.
Kandžios Andriaus satyros lyriniuose objektuose kartais įžvelgdavau save ar šeimos narius, taigi dar linksmiau pasijuokdavau. Įžvelgiau Andriaus Užkalnio Lietuvai kuriamą vertę – sujudimą viešojoje erdvėje, atneštą kitokį požiūrį, drąsą tiesmukai, negražbyliaujant iškvošti visuomenei tai, apie ką daug kas pagalvojame, tačiau nedrįstame prabilti viešai.
A.Užkalnio kritikai visada buvo teisūs rimtais veidais pabrėždami audras keliančio autoriaus vienpusišką situacijos pateikimą, argumentacijos ir faktų stoką, pasiūlymų nerealistiškumą bei logines tekstų spragas. Ir čia nusijuokdavau. Juk Andrius nėra kvailas, visa tai puikiai pats supranta, tačiau jo tikslas – ne išsami politinė, ekonominė analizė, o hiberbolių perpildyta satyra.
Čia ir slypėjo didžiausia problema. A.Užkalnio tekstus visuomenė nuo pat pradžios turėjo vertinti su šypsena, nepriimant visko “už gryną pinigą” – labiau kaip Užkalnio taip nekenčiamo Juozo Erlicko kūrybą. Tačiau nuo pat pradžių Andrius Užkalnis vertinamas kaip autoritetingas visuomenės nuomonių lyderis – pagal įprastinius kriterijus, kuriuos taikome žurnalistams, politologams, ekonomistams ir kitiems nuomonių rašytojams.
Kaip dažniausiai nuo neribotos valdžios apsvaigsta diktatoriai, taip ir nuo neriboto populiarumo (ir, turbūt, honorarų) apsvaigo ir mūsų satyros meistras bei kiti jam viešu kandumu nenusileidžiantys „chebros“ nariai.
„Žertvos“, „lašiniai“, „nuopisos“ ir t.t.
Vis dėlto, kaip dažniausiai nuo neribotos valdžios apsvaigsta diktatoriai, taip ir nuo neriboto populiarumo (ir, turbūt, honorarų) apsvaigo ir mūsų satyros meistras bei kiti jam viešu kandumu nenusileidžiantys „chebros“ nariai: Algis Ramanauskas, Vladimiras Laučius, Audrius Bačiulis, Danielis Lupshitzas. Pasipylė chamiškumas, kurio nepavadinsi nei satyra, nei humoru – tik mužikiška agresija, kai vietoje faktų ar sąmojo yra pasitelkiami keiksmažodžiai.
Už žodžio laisvę Lietuvoje neva kovojantys ir dešimtis tūkstančių sekėjų turintys šventieji išsirinko savo aukas ir įsisiurbė į jas neatplėšiamais čiulptukais. Ir puola šie šventieji visada ne po vieną, o bandomis – kaip tikri plėšrūnai.
Sava „chebra“ Mildą Dargužaitę pradėjo viešai vadinti „leftistine žertva“, „nupušusia boba“, „lašiniuota feministe“, „verkšlenančia neadekvate“, „Mildute“, „nelabai protinga ir nenuovokia“, dėvinčia „maskatuojančius palapinės formos rūbus“ tam, „kad paslėptų lašinius“. Kad tokios mintys kuo greičiau pasklistų, nuolat dalinosi vieni kitų šūkavimais.
Pagavęs Užkalnio stiliaus bangą aktyviai pradėjo reikštis naujas socialinių tinklų veikėjas Danielis Lupshitzas, nepagailėjęs gražių žodžių ne tik, pasak jo, „Mildutei – antisemitinei pindutei“, bet ir ją palaikantiesiems.
„Nu, leftistai, tolerastai. Esate defektai <…> Visada buvote mikrobais, tokiais ir liksite. <…> apsišikit stati jūs low life scum.“, – viešą neapykantos kupiną kreipinį publikavo populiarus veikėjas. „Manęs jūs netraukiat. Niekaip. Jūs mane stumiat“, – netrukus D.Lupshitzas viešai paskelbė ir apie įsivaizduojamą M.Dargužaitės priekabiavimą. Šio socialinių tinklų liūto menkinančiam požiūriui į kitaip mąstančiuosius nuolat pritarė ir Audrius Bačiulis, M.Dargužaitę palaikančius žmones vadinantis „šv. Mildutės adeptų rateliu“.
Ir „šv. Mildutė“ nebuvo vienintelė savo tiesomis įtikėjusiųjų kovotojų auka. Algiui Ramanauskui viešai Andrių Rožicką išvadinus „pavydžia mekenančia beždžione“, verkšlenančia „atitratyto pliušinio meškiuko balsu“, „sūsliku“, „menka šiukšle“, Andrius Užkalnis savo draugo Algio vieno mūšyje nepaliko.
„<…> Tu klysti, pasenęs kloune su klojimo teatro humoru. <…> Kas yra „draugas“ gal žinotum, jei turėtum jų nors vieną, bet dabar pasižiūrėk žodyne arba prisimink laikus, kai jų turėjai. <…> Tavęs asmeniškai nėra už ką nekęsti, nes tu esi tuščia vieta. Aš nekenčiu tik tavo beviltiško laidų vedimo, tavo pajaco manierų, užguito anglų internatinės mokyklos auklėtinio stiliaus mikčiojančio veblenimo ir juokelių, kurių gėda klausytis <…>“, – savo kritiką A.Rožicką užčiaupė satyriškasis autorius.
Vėliau atėjo eilė Užkalniui neįtikusiam Markui Splinteriui. „Pinko nuopisa“, „odiozinė antiglobalistinė kaliausė“, „pinko dušbagas“ (angliškai, šiurkšti žodžio „mulkis“ reikšmė) – taip viešai Lietuvoje gyvenantį užsienietį iškoneveikė Andrius Užkalnis, savo nekenčiamo žmogaus mintis pavadinęs „retardintomis pinko bybienėmis“.
Lietuviškasis humoras
Ir po visų šių gražių viešų pareiškimų savo emocingą, vienpusišką bei argumentų ir logikos stokojantį tekstą paskelbė Vladimiras Laučius, pranešęs apie „Lietuvoje plintantį violetinio liberalizmo užkratą“. „Bravo, Vladai“, – V.Laučiui katučių plojo ir paprastai nuošalėje laikęsis Rimvydas Valatka, pabrėžęs, jog „violetiniai liberalai turi vieną bendrą bruožą – jie nekerta humoro“.
Garsieji amerikiečių nuomonių lyderiai, ne taip kaip mūsų žvaigždutės, pagarbią baimę užsitarnavo nenaudodami nė vieno epiteto ar keiksmažodžio – tik argumentus ir faktus.
Humoro? Mužikiškas kitų žmonių įžeidinėjimas, pradinukų lygio „vartymasis“, į kovą pasitelkiant šlykščiausius keiksmažodžius ir epitetus, yra jūsų minimas „humoras“, pone Valatka?
Mūsų populiarieji nuomonių rašytojai labai mėgsta kaip pavyzdį pateikti Vakarus, taigi tęsiant šią gražią tradiciją humoro ir laisvo žodžio gynėjams siūlyčiau paanalizuoti JAV komikus Johną Stewartą, Johną Oliverį, Billą Maherį ir kitus.
Šių vyrų kandžių pašaipų Jungtinėse Valstijose bijo visi – politikai, žurnalistai, visuomenės veikėjai, tačiau garsieji amerikiečių nuomonių lyderiai, ne taip kaip mūsų žvaigždutės, pagarbią baimę užsitarnavo nenaudodami nė vieno epiteto ar keiksmažodžio – tik argumentus ir faktus, kuriuos savo talento ir intelekto dėka paverčia iki ašarų juokingomis ir informatyviomis laidomis, daliai JAV visuomenės atstojančiomis žinių programas.
„Violetinius liberalus“ pakeitus „Užkalniu ir Ko.“
Suprantu, kokią pagrindinę mintį daugybe emocingų teiginių, hiperbolių ir epitetų savo tekstą apie “violetinius liberalus“ prigrūdęs Vladimiras Laučius norėjo atskleisti. Tiesa: perdėtas politinis korektiškumas ir siekiai drausti tam tikrų nuomonių rašytojų tekstus yra kritikuotini, galbūt verti ir kandžios pašaipos.
Vis dėlto, kaip rodo šiame tekste pacituoti populiarių veikėjų vieši neapykantos tekstai, Vladimiras Laučius absoliučiai vienpusiškai pateikdamas situaciją neatsakingai iškreipia realybę. Savo kovos prieš „cenzūrą“ broliams būdingas savybes bei veiksmus priskiria oponentams. Ir nesvarbu, kad įsisiautėjęs Užkalnis ir jo draugužiai nebejaučia jokių ribų.
Tarsi inkvizitorius į vieną smerktinųjų grupę V.Laučius supluka mažą grupelę humoro išties nesuprantančių žmonių ir milžinišką masę tų, kuriems mužikiškas drabstymasis purvais tiesiog nėra nei humoras, nei žodžio laisvė. Tokiu būdu neklystantysis inkvizitorius V.Laučius nori bausti visus, kurie drįsta paprieštarauti jo ir draugužių nekvestionuojamoms dogmoms.
„Žmogus suzombėja, tampa agresyvus“ – violetinius liberalus apibūdino V.Laučius. Bet ar tik ne patys kitus puolantys A.Užkalnio kovotojai elgiasi kaip agresyvūs ir kraujo trokštantys zombiai?
Kuo grindžiu tokius teiginius? V.Laučiaus tekste „violetinius liberalus“ laisvai galime pakeisti žodžiais „Užkalnis ir Ko.“. Koks bus rezultatas? Tekstas idealiai apibūdins situaciją, kaip šiuo metu elgiasi įsižeidę vyrukai, besislėpdami už pseudo humoro skydo.
„Žmogus suzombėja, tampa agresyvus“ – violetinius liberalus apibūdino Vladimiras Laučius. Bet ar tik ne patys kitus puolantys A.Užkalnio kovotojai elgiasi kaip agresyvūs ir kraujo trokštantys zombiai? Dar negirdėjau, kad nors vienas „šv. Mildutės adeptų ratelio“ narys viešai plūstų kitus keiksmažodžiais ir skatintų neapykantą.
„Elgdamasis kaip idiotas <…> įtakingiems kvailiams, kurie kalba vėjus <…> kai Užkalnis paprasčiausiai nelaiko kurios nors veikėjos protinga ir išmintinga <…> riboto intelekto nebrandi asmenybė, seniai sulaukusi pilnametystės, bet viešai nusišnekanti <…> įtraukė vieną gausiausių ir aktyviausių: kvailius“, – tokiomis frazėmis savo tekste taškosi ponas Laučius. Ar yra koks šių įžeidinėjimų pagrindimas? Nėra. Pasirodo didžiausio šalies portalo eteryje gali tiesiog ramiai visus sau neįtinkančius vadinti kvailiais – juk tai mūsų šalyje yra stipriausias argumentas.
Jei jau taip nori A.Užkalnis visuomenei pareikšti, jog nelaiko M.Dargužaitės protinga ir išmintinga, tebūnie. Visgi M.Dargužaitės pusėje esantys prestižinių akademinių institucijų diplomai, pasiekimai viename didžiausių pasaulio investicinių bankų, „Investuok Lietuvoje“ prikėlimas naujam gyvenimui ir patikėta pozicija valdyti beveik 1500 žmonių turintį „Barclays“ technologijų centrą skamba šiek tiek svariau už emocionalius oponuojančios pusės šūkaliojimus, kurių žodžio leisvės gynėjai nesivargina pagrįsti racionaliais argumentais.
„Užkrėstąjį apsėda patyčių baimė“, – toliau savo tekste tęsia politikos apžvalgininkas. Ar nemaišote, ponia Laučiau, patyčių baimės su elementariu pasipriešinimu viešai demonstruojamam mužikiškumui?
Nuo pono Laučiaus kliuvo ir jam vis neįtinkančiam „akademiniam jaunimui“. Tiesa, geriausiose pasaulio akademinėse institucijose studijuojantis jaunimas dažniausiai stovi M.Dargužaitės pusėje. Kokia tokios pozicijos priežastis? Kritiškai mąstyti išmokusiam „Akademiniam jaunimui“ tiesiog juoką kelią nei faktais, nei logika nepagrįsti Andriaus Užkalnio, paties V.Laučiaus drabstymaisi purvais bei paniškas skirtingos nuomonės puolimas.
Taip griaunant visą V.Laučiaus „minčių srautą“ ir jo atstovaujamos stovyklos kryptingai iškraipomus argumentus galima tęsti ir tęsti, bet pabaigai paminėsiu, jog lrt.lt vyr. redaktorius savo tekste įžvelgia netgi samokslo teorijas: „<…> tai leidžia manyti, kad jų poziciją lemia ne tiek idėjos, kiek interesai“. Apie kokius interesus kalbate? Jei kas čia kokių interesų gali turėtų, tai žymiai logiškiau juos sektųsi pripaišyti už savo komentarus solidžius honorarus gaunantiems žodžio laisvės gynėjams.
Svarbiausias ginklas – keiksmažodžių žodynas
Nepaisant akivaizdaus Vladimiro Laučiaus teksto ribotumo, juo puolė dalintis „tarptautinės Užkalnio smerkimo savaitės“ metu neva nuskriaustas Andrius Užkalnis, Danielis Lupshitzas, Audrius Bačiulis ir kiti. Taip tik dar kartą parodydami, jog jiems yra visiškai nusispjaut į argumentaciją.
Svarbiausia – kad sutaptų pozicija ir viešai deklaruojamos simpatijos. Savo tiesas nuomonių lyderiai pateikia kaip nekvestionuojamas dogmas, nepaliekančias vietos diskusijai.
Kur visa tai matyta ir girdėta? Kad ir kaip būtų paradoksalu, tenka brėžti paraleles su Rusijos propaganda ir jos kova prieš išgalvotus „fašistus“.
Andrius Užkalnis ir jo kovotojai (a) prikabina jiems neįtikusiems žmonėms lengvai įsimenamas klišes, (b) juos žemina, (c) visą informaciją pateikia vienpusiškai, (d) bando sukurti kuo emocingesnę atmosferą, (e) priešininkams priskiria savo savybes ir veiksmus, (f) apkaltina juos tėvynęs išdavimu bei (g) informacinę erdvę užteršia su realybe prasilenkiančių teiginių kruša.
Kur visa tai matyta ir girdėta? Kad ir kaip būtų paradoksalu, tenka brėžti paraleles su Rusijos propaganda ir jos kova prieš išgalvotus „fašistus“. Juk būtent šiame tekste apibūdintais metodais naudojasi visuomenėje neapykantą kitokiai nuomonei skatinantys V.Putino pakalikai.
Andriaus Užkalnio apetitui paaugus, kai kandžiojo talento nebepasotina visuomenės ar tam tikrų jos grupių pašiepimas, kai užsinori chamiškai žeminti konkrečius nieko blogo nepadariusius (o tiksliau, – daugybę gero padariusius) asmenis, populiariojo šalies „komentatoriaus“ ir jo pasekėjų veikla Lietuvai atneša daugiau žalos, nei naudos.
Ir taip jau savikritiškumo labai stokojančiai visuomenei, kurioje kiekvienas save laiko geriausiais žurnalistikos, ekonomikos, politikos ekspertais, šie garsiai šūkaujantys laisvo žodžio gynėjai rodo pavyzdį, jog pagarba kito žmogaus nuomonei yra nesąmonė ir kad geriausi ginklai diskusijoje yra ne intelektas, o disponuojamas įžeidžiančių ir paniekinančių žodžių žodynas.
Paradoksalu, tačiau savo tekstuose „runkelius“ ir „rusofašistus“ nuolat pašiepiantys populiarieji žiniasklaidos ir socialinių tinklų vilkai peržengdami visas ribas stoja į tų pačių „runkelių“ ir „rusofašistų“ gretas.
Iš didelio rašto, išėjo iš… krašto.
