Visų pirma, naujai Vyriausybei teks peršokti balsavimo Seime kartelę, mat tik pelniusi parlamentarų daugumos palaikymą ji gaus įgaliojimus veikti. Andrius Kubilius premjeru tapo triuškinamai, su opozicijos parama. „Už” jo kandidatūrą balsavo 89 Seimo nariai, dar 16 susilaikė, taigi nepasakė nei „taip”, nei „ne”. Šįkart valdančiajai daugumai teks suktis pačiai, mat jau per balsavimą dėl ministro pirmininko kai kurie opozicijos atstovai kalbėjo, kad pats kandidatas iš esmės tinkamas, tačiau jo siūlomas krizės įveikimo planas – ne. Paramą valdantiesiems iki šiol demonstravęs darbiečių lyderis Viktoras Uspaskichas greičiausiai taps kur kas irzlesnis, jei parlamentas atiduos jį į teisėsaugos rankas.
Centro dešiniųjų koalicija deklaruoja turinti 83 Seimo narių palaikymą – daugiau nei pakankamai. Tačiau ramybės neduoda garsusis tik iš antro karto pavykęs balsavimas dėl Arūno Valinsko skyrimo parlamento vadovu. Be to, šįkart kalbama ne apie personaliją, o apie ne itin populiarių ingredientų sklidiną Vyriausybės programos meniu su ypač karčiu desertu – antikriziniu planu. Ne vieną prieštaravimą, ypač dėl mokesčių reformos, išsakiusios koalicijos partnerės liberaliosios partijos dabar dievagojasi palaikysiančios programą, tačiau ar pažadai virs realybe sužinosime tik per balsavimą.
Vis dėlto Seimo laiptelis nėra per aukštas. A.Kubiliaus Vyriausybei greičiausiai pavyks ant jo užlipti, blogiausiu atveju – su keliomis nuolaidomis oponentams. Tačiau kaip bus su kitais laipteliais?
15-asis ministrų kabinetas atrodo neprasta komanda. Kai kurie būsimi jos nariai, pavyzdžiai, krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė arba švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius, ne vienerius metus dirbo šiose srityse Seime. Žemės ūkio ministerijai besirengiantis vadovauti Kazimieras Starkevičius ne tik turi šios įstaigos vadovams įprastą vardą, bet ir darbo patirties Seimo Kaimo reikalų komitete. Galima nesutikti su šių politikų požiūriais į problemas, bet nesiverčia liežuvis sakyti, jog jie jų nesupranta. Su tam tikromis išlygomis prie šios grupės galima priskirti ir būsimą socialinės apsaugos ir darbo ministrą Rimantą Dagį, nors parlamento Sveikatos, socialinių reikalų ir darbo komitete jis dirbo labai seniai, 1992-1996 metų kadencijoje. Tarkime, kad dar vienas jo „pliusas” – kairiosios pažiūros. Iki atėjimo į Tėvynės sąjungą jis priklausė Socialdemokratų partijai, o po jos susijungimo su LDDP – partijai „Socialdemokratija 2000”.
Kai kurie kiti potencialūs ministerijų vadovai – Eligijus Masiulis, Algis Čaplikas ar Raimundas Palaitis – nėra itin pasižymėję daržuose, kuriuos ketina prižiūrėti. Pirmasis kol kas nepagarsėjo kaip susisiekimo sferos ekspertas, antrasis kadaise vadovavo Statybos ir urbanistikos, o ne Sveikatos apsaugos ministerijai. Trečiasis, potencialus vidaus reikalų ministras yra dirbęs Palangos meru, taigi bent savivaldos srityje tikrai turi minčių permainoms. Tačiau tai kur kas labiau patyrę politikai nei, pavyzdžiui, į kultūros ministrus deleguojamas Remigijus Vilkaitis ar ūkio ministras Dainius Kreivys. Abu jie ilgamečiai šių sričių darbuotojai, tačiau ne valstybės vadybininkai. Kaip ir Gediminas Kazlauskas, paskutinės minutės kandidatas į Aplinkos ministrus.
Smalsu, kaip Teisingumo ministerijoje seksis ligšioliniam Laisvosios rinkos instituto vadovui Remigijui Šimašiui. Teoriškai jis teisininkas, bet praktiškai – labiau ekonomistas. Atsižvelgiant į tai, jog kandidatas gana aštriai kritikavo naujosios Vyriausybės kovos su krize idėjas, kabineto stabilumui tik į naudą, kad jis dirbs toliau nuo ūkio srities. Įdomu, kaip diplomatui Vygaudui Ušackui seksis tvarkytis su savo taisykles turinčia Užsienio reikalų ministerija.
Dar įdomiau, kiek aritmetiškai žaviai atrodančių veiksmų pavyks paversti praktika finansų ministrui Algirdui Šemetai, kartą jau vadovavusiam šiai ministerijai ir netapusiam amžiaus ministru. Finansų krizės akivaizdoje ši kėdė įkaitusi iki raudonumo. Tačiau bene įdomiausia, ar įkūrus Energetikos ministeriją, potencialus jos vadovas Arvydas Sekmokas netaps šio eksperimento auka.
Ministrams teks spręsti ne tik kuruojamų sričių problemas, stengtis išlaikyti paramą koalicijos viduje, bet ir puoselėti santykius su opozicija. Itin kovingai nusiteikę socialdemokratai netgi užsimojo sukurpti alternatyvią Vyriausybės programą. Be to, vis pasigirsta prognozių, kad po pusmečio išrinkus naują prezidentą, kuriam Vyriausybė turės grąžinti įgaliojimus, šalyje gali pasikeisti politinių jėgų pusiausvyra, taigi neva susidarytų kita valdančioji dauguma. Tačiau naujo prezidento atėjimas savaime nesugriaus dabartinės padėties. Daug daugiau priklauso nuo paties ministrų kabineto darbo.
