Siekis užsitikrinti mainus veikiausiai paskatino didžiąsias Kauno ir Vilniaus institucijas priskirti „tarptautinio universiteto“ kategorijai. Tinkamų pavadinimų paieškos ne visada yra įdomus užsiėmimas, juolab kai varžomasi dėl to, kas geriau išmano reikalus. Tokiais atvejais, kaip sakė vienas viduramžių scholastas, – „niekad neneik, retai tvirtink, bet visuomet skirk.“
Jei klasikinis ir technikos universitetas yra universiteto atmainos, tuomet reikia apribrėžti pačią universiteto sąvoką. Šiam suvokimui gali pasitarnauti skirtumas tarp universiteto ir profesinės mokyklos. Universitetą apibrėžia jo tikslas, kuris yra pažinimas ir jo sklaida. Universitetas skiriasi nuo profesinės mokyklos tuo, kad pirmiausia siekia pažinimo, o ne jo teikiamos naudos. Tai reiškia, kad žinių pritaikymas, visuomenės gerovė ar moralinio charakterio ugdymas yra antraeiliai, nors ir svarbūs, dalykai. Profesinės mokyklos savo ruožtu rūpinasi taikomuoju pažinimu ir jo praktiniu pritaikymu.
Šis universiteto apibrėžimas piliečiui, tapatinančiam save su mokesčių mokėtoju, gali būti nesuprantamas. Mokesčių mokėtojas siekia apčiuopiamos grąžos už savo mokestinį indėlį, o pažinimas apie pasaulį pats savaime tokios grąžos neteikia. Maža to, toks mokesčių mokėtojas, tapęs studentu, dedasi turįs teisę nuspręsti, kokių žinių universitetai turėtų siekti ir kokias žinias privalo „duoti“.
Todėl mūsų šalyje universitetinių studijų turinį apibrėžia pagal aplinkybes besikeičiantys studijuojančiųjų lūkesčiai, o ne pažinimo siekimas. Universitetai yra panašūs į pageidavimų koncertus, kuriuose dainų užsakovai tiksliai žino, ko jiems reikia, o koncertų organizatoriai neturi rūpintis jokia žanrine ar stilistine renginių vienove. Tiems, kurie nori siekti žinių, neatsižveldami į jų teikiamą naudą ir praktinius pritaikymus, galima užsidaryti vienuolynuose arba privačiose mokyklose, kur filosofinius įgeidžius galės tenkinti savo lėšomis. Pažinimas dėl paties pažinimo yra arba praeities reliktas, netinkantis pažangiai XXI a. visuomenei, arba privačių, elitinių pomėgių, už kuriuos turėtų apmokėti pats elitas, reikalas.
Tačiau jei modernaus universiteto skiriamasis ženklas yra taikomųjų, praktinių žinių sklaida, tai kur yra teorinių mokslinių tyrimų vieta? Tiesa, atliepdami pragmatiškos visuomenės lūkesčius, Lietuvoje visus universitetus galime paversti taikomaisiais – technikos. Tokiu atveju reikėtų susitaikyti, kad ilgainiui mūsų universitetuose nebeliks literatūros, filosofijos arba teorinės fizikos. Pragmatiškam mokesčių mokėtojui atrodys, kad užsiimdami vien tik taikomaisiais tyrimais, nusigriebtume mokslo grietinėlę. Akademinis teorinių studijų balastas, pasiglemžiantis lėšas ir neduodantis naudos, galėtų būti paliktas kam nors kitam.
Tačiau kaip atskirti, kas yra taikomieji tyrimai, o kas ne? Siekdami nukirsti kampą ir tiesiu keliu eiti link praktiškai pritaikomų tyrimų, turime gebėti atspėti menamus, ateityje atsirasiančius atradimus. Kitais žodžiais tariant, tokia taikomųjų ir teorinių tyrimų atskirtis remiasi prielaida, kad galime iš anksto nuspėti mokslinių paieškų rezultatus ir tuo remiantis pasakyti, kurie yra taikomi, o kokie – vien teoriniai.
Mokslininkai gali paliudyti, kad dažnu atveju jų atradimai yra netikėti: ieškodami vieno, jie atranda kai ką kitką. Ir priešingai: tie, kurie sistemingai ieško siauram pritaikymui skirto sprendimo, nesidairydami į šalis, nebūtinai pasiekia tikslą. Pažįstu išeivijos mokslininką, kuris kelis dešimtmečius JAV naftos perdirbimo kompanijoms darė tyrimus, kuriais buvo siekiama rasti pakaitalą švinui, kaip benzino oktanų skaičių didinančiam, tačiau sveikatai žalingam, komponentui.
Nors galimi pakaitalai buvo atrasti, jie buvo pernelyg brangūs, kad būtų komerciškai pritaikomi. Atradimų istorija pilna laimingų atsitiktinumų ir akligatvių. Kelias link atradimų nėra nei tiesus, nei vingiuotas: jis gali sukti ratais, nusukti į lankas ir vėl sugrįžti, pakeliui aplankant kaimyną. Kelio žemėlapis atradimans netinka.
Maža to, galima tik spėlioti, kurios teorinės studijos šiandien taps taikomųjų atradimų pagrindu rytoj. Lingvistika prieš kelis dešimtmečius atrodė grynai teorine disciplina, o šiandien ja grindžiami dirbtinio intelekto tyrimai. Sociologai sąmoningumo studijoms pasitelkia literatūrą, o archeologai nustato iškasenų amžių, remdamiesi fizikų atrastais anglies izotopų skilimo periodais.
Moksle demarkacinės linijos tarp taikomųjų ir teorinių studijų yra paslankios, todėl tiesmukiškos direktyvos apsiriboti taikomaisiais tyrimais veikiausiai tik dar labiau nuskurdintų universitetinių studijų turinį. Studijų turinį praturtina skirtingos mąstymo disciplinos ir metodai, kolegiška aplinka ir tarpdisciplininis atvirumas, o ne siaurose spacializacijose užsidarę savo sričių specialistai, Berlyno sienomis atsitvėrę nuo kitų specializacijų.
Jeigu universitetų jungimu siekiame ne tik sutaupyti administracinius kaštus, bet ir kilstelti studijų kokybę į naują lygį, reikia nustoti pataikauti įsivyravusiai nuostatai, kad viskas, ko reikia mūsų studentijai – tai pritaikomų specialybinių žinių, o ne teorijų. Anekdotais tarp dėstytojų yra tapę įsakmūs pirmakursių reikalavimai „duoti“ jiems praktinius įgūdžius atlikti sociologinėms apklausoms ir nevarginti statistikos principų aiškinimu.
Baigusius tokias studijas „specialistus“ labai greitu laiku pakeis robotai, nes tiek vieni, tiek kiti veikia pagal nustatytą algoritmą. Tokie „specialistai“ pajėgūs būti užduočių vykdytojais, o ne kritinių klausimų formuotojais ir naujų paradigmų kūrėjais.
Geras universitetas negali būti institucija, kurios skleidžiamą turinį nustato studentų užgaidos, nesvarbu, ar tas užgaidas pavadinsime „rinkos poreikiais“, ar „visuomenės pageidavimais“. Geras universitetas privalo suformuoti akademinius reikalavimus, kurie neapsiriboja vien minimalaus priėmimo balo nustatymu ar studijų programų skaičiumi. Jei kalbame apie kokybę, tai universitetas turi gebėti apibrėžti teikiamo išsilavinimo pagrindus ir jais remiantis nustatyti studijų turinio reikalavimus. Vienaip ar kitaip, anot prof. A.Kulakausko, turime pradėti nuo universiteto apibrėžimo.
Žinojimo siekimas yra pagrindinė universiteto misija. Universitetas yra žmonių bendrija, kuri siekia atsakyti į visus klausimus apie pasaulį, tuos atsakymus paaiškinti bei pagrįsti ir galiausiai skleisti šį žinojimą savo studentams ir visuomenei. Žinojimas yra siektinas kaip gėris pats savaime, o praktinis žinių pritaikymas ar kitoks viešasis pažinimo teikiamas gėris – pavyzdžiui, išsilavinusių žmonių gebėjimas ieškoti racionalių, o ne prievarta grįstų sprendimų, – tėra pageidautini, bet šalutiniai išsilavinimo padariniai. Tai yra pati radikaliausia ir seniausia universiteto samprata. Pažinimas ir jo sklaida, neatsižvelgiant į teikiamą naudą ar praktinį pritaikymą, yra universitetinę bendriją – studentus ir dėstytojus – jungianti gija.
Jei universitetas siekia kelti klausimus apie visa, kas yra „po saule“, reiškia, kad jis turi aprėpti visas pažinimo disciplinas, o jo studentai perprasti pamatinius tų disciplinų klausimus, pažinimo metodus ir svarstymo būdus. Tokiu supratimu prieš ketvirtį amžiaus vadovavosi Vytauto Didžiojo universiteto atkūrėjai su prof. A. Avižieniu priešakyje.
VDU atkūrimo filosofija rėmėsi Harvardo bakalauro studijų programa, pagrįsta ne ankstyva specializacija siauroje disciplinoje, bet plačiomis gamtos, socialinių, humanitarinių ir tiksliųjų mokslų bei menų studijomis. Toks universitetas studentus ir jų dėstytojus skatina užduoti naujus klausimus ir ieškoti, o ne vadovautis išankstinėmis nuostatomis apie tai, „ko man reikia“; ne užsisklęsti siauruose ir išmindžiotuose specializacijų takuose tiksliai žinant, kuo nori buti, o suteikti kritinio mastymo įgūdžius tapti; ne pasikliauti autoritetais ir formulėmis, o patiems suprasti, kuo remiasi vienas ar kitas autoritetas ar formulė.
Lietuvos universitetų jungimas sudaro prielaidas sukurti būtent tokį universitetą. Apjungdami išsklaidytus įvairių mokslo šakų pajėgumus į vieningas institucijas, galime suteikti bakalauro studijų studentams platų, visas pamatines pažinimo disciplinas apimantį išsilavinimą. Tam reikia aiškios universiteto sampratos ir tokia samprata pagrįstos akademinių reikalavimų sąrangos. Priešingu atveju, apjungę universitetus, turėsime tuos pačius akademinių pageidavimų koncertus, tik su ilgesniais grojaraščiais.
Vytautas Adomaitis yra studijavęs Thomas Aquinas koledže bei Čikagos universitete JAV.
