MMA didinimo būtinumas pripažįstamas tiek ekonomistų, tiek Europos Sąjungos politikų. Net Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen, atkartodama Darbo partijos pirmininko, Europos Parlamento nario Viktoro Uspaskicho idėją ir siekį, prabilo apie tai, kad reikia siekti vienodo MMA visoje Europos Sąjungoje.
Į šiuos rinkimus Darbo partija eina siekdama MMA Lietuvoje padidinti iki 750 eurų ir susieti jį su vidutiniu darbo užmokesčiu (VDU), kad MMA sudarytų ne mažiau 60% VDU. Ši idėja yra reali ir įgyvendinama, o tam, kad ją galima būtų pasiekti, partijai būtinas žmonių palaikymas artėjančiuose rinkimuose.
Tačiau pasaulis nestovi vietoje, o nauji iššūkiai pasaulio ekonomikoje ir socialinėje sferoje verčia ekonomistus ieškoti naujų išeičių ir siūlyti naujas idėjas, kurios dar prieš kelis dešimtmečius galėjo atrodyti utopinėmis. Viena iš tokių – universalios bazinės pajamos.
Universalios bazinės pajamos yra pinigų suma, skiriama kiekvienam šalies gyventojui be išimties. Galima būtų pasakyti, kad tai pinigai „už gražias akis“ ar net pinigų švaistymas, bet besiformuojanti naujoji ekonominė tvarka pasaulyje artėja prie idėjos, kad tokios pajamos yra būtinos. O argumentų už – tikrai nemažai.
Nors apie galimą 2020-ųjų metų krizę buvo kalbama ir anksčiau, bet to pragaro, kuris įvyko tikrovėje, nesitikėjo niekas. COVID-19 perdėlioja ne tik asmeninius gyvenimus, bet ir pasaulinę ekonomiką. Verslininkai nukelia gyvus verslo susitikimus ar grįžimą į ofisus, parduotuvės tai atsidaro, tai vėl užveria duris. Sodros skyriai Lietuvoje gauna tūkstančius prašymų atidėti Sodros įmokos mokėjimus, o Užimtumo tarnyba, nenorėdama kelti įtampos, nustojo skelbti informaciją apie reikšmingus darbuotojų skaičiaus mažinimus. Visa tai signalizuoja, kad problemos ekonomikoje tik prasideda.
Didėjanti bedarbystė, noras skatinti vartojimą ir neleisti valstybių ekonomikoms „atšalti“, verčia ekonomistus ieškoti naujų priemonių ir pripažinti, kad vyravusios makroekonominės teorijos nebeturi reikiamų atsakymų, o krizė skaudžiai palietė asmenis, kurie negali dirbti nuotoliniu būdu, jaunus žmonės, kurie dažnai dirba viešbučių, maitinimo sektoriuose.
Akivaizdu, kad valstybių ekonomikų palaikymui reikės piniginių injekcijų. Tą darys tiek Europos Sąjunga, tiek nacionalinės Vyriausybės.
Esant tokiai situacijai – universalios bazinės pajamos yra vienas iš variantų susidariusios krizės sprendimui. Lietuvos Vyriausybė jau skyrė pinigus įvairioms grupėms, tiesa, tai buvo tik trumpalaikis netobulas sprendimas – gavo ne visi, bet bandymas buvo.
Akivaizdu, kad valstybių ekonomikų palaikymui reikės piniginių injekcijų. Tą darys tiek Europos Sąjunga, tiek nacionalinės Vyriausybės. Tačiau tų pinigų panaudojimo būdų yra įvairių. Galima naudoti tradicines priemones – supirkinėti įmonių vertybinius popierius, teikti lengvatines paskolas, investuoti į infrastruktūrą ir t.t. Tą reikia daryti, nes tai padeda išsaugoti darbo vietas, palaiko verslus. Tačiau kartu dažnai tai didina nelygybę, verslų savininkai gauna didesnę naudą nei darbuotojai, o taip pat kartais investuojama į verslus, kurie yra negyvybingi ir nebeturi šansų atsigauti.
Universalios bazinės pajamos pinigus perkeltų į kitą ekonomikos lygį – vartotojus. Tokie pinigai vėl grįžtų į verslus, bet būtent tuos, kurie yra reikalingi gyventojams, jie taip pat mažintų įtampą tarp asmenų, netekusių darbo, prisidėtų mažinant pajamų nelygybę.
Svarbu pabrėžti, kad ši idėja nėra utopinė, o kai kurios turtingos šalys, pvz., Suomija, eksperimentavo su universaliosiomis pajamomis jau prieš kelerius metus. Tuomet grupei žmonių buvo skirta po 560 Eurų kas mėnesį, nekeliant jokių sąlygų už tai. Kaip parodė tyrimo rezultatai, šios pajamos pagerino emocinę būklę, leido žmonėms laisviau priimti sprendimus dėl dalyvavimo darbo rinkoje ar pasirinkimų joje.
Žinoma, tai turėtų būti papildoma priemonė, o ne alternatyva jau esančioms, tačiau svarbu paminėti, kad kitas priemones mes jau turime, o universalių bazinių pajamų dar ne.
Neabejoju, kad eilinį kartą daugelis oponentų reikš nepasitenkinimą ir kalbės apie biudžeto lėšų trūkumą. Jiems siūlyčiau pasiskaityti „The Economist“ straipsnį, kuriame yra išsamiai aptariama valstybių skolinimosi tema, o kitiems trumpai atsakysiu: kol palūkanos, mokamos už valstybės paskolas, yra mažesnės nei nominalus ekonomikos augimas, ekonomika gali susitvarkyti su skola.
Kandidatoju į Lietuvos Respublikos Seimą, Darbo partijos sąraše, esu pasirengęs aktyviai teikti idėjas, apie kurias diskutuoja ekonomistai visame pasaulyje ir Lietuvoje, nes mums būtina diskusija ir priemonės, kurios kurtų gerovę ne saujelei turtingiausių, bet visiems šalies piliečiams.
Vytautas Gapšys yra Lietuvos politinis veikėjas, Darbo partijos narys.
