Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Vytautas Jokubauskas: Artėjant mūšiui Seime dėl aukštojo mokslo Lietuvoje

Stebime jau nežinia keliolikto sezono muilo operos „mokslo reforma“, antros serijos „Penkių armijų mūšis“ Lietuvos Respublikos Seime pradžią.
Dr. Vytautas Jokubauskas
Dr. Vytautas Jokubauskas / Asmeninio archyvo nuotr.

Visi telkia ir rikiuoja pajėgas, drąsina save bei prijaučiančiuosius įvairiais koviniais šūkiais. Stiprina savo pozicijas naujais pasiūlymais dėl teisės aktų projektų, po kuriais pasirašinėja Seimo nariai. O dėl ko bus kaunamasi? Visuomenei bandoma įdiegti mintį, kad elfai kovoja ar tai su šlykščiais orkais, ar tai su godžiais nykštukais (dwarfs), kurie priešinasi gėrio jėgoms – „Lietuvos reformatoriams“. Kas su kuo ir prieš ką kovoja, sunku suprasti net labai įdėmiai stebint, nes pozicijos bei sąjungininkai kinta, atsižvelgiant į pokyčius, – svyruojančios nuomonės dėl „reformos“ krypties Seimo „valstiečių“ bei Vyriausybės „žaliųjų“ stovyklose. Nors yra ir „ideologiškai“ nesutaikomų priešininkų, šis Gordijaus mazgas apraizgė Kauną.

Taigi dėl ko kaunamasi? Ar tikrai dėl pokyčių universitetuose:

1) universitetai kartu su Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) atstovais susėstų ir susitartų, kas kokias studijų programas vykdo, laikantis tam tikrų kriterijų;

2) mokslininkai dėstymui skirtų iki 20–30 proc. savo darbo laiko ir skaitytų ne daugiau kaip 2–3 kursus, nes dabar dažniausiai yra atvirkščiai – iki 70 proc. laiko tenka skirti paskaitoms;

3) mokslininkai gautų ne tik atlyginimus, bet ir pinigų savo veiklai vykdyti (komandiruotėms, konferencijoms, reikiamai įrangai bei knygoms);

4) būtų sprendžiama, kaip nuo 2018 m. veiks nemokamo aukštojo mokslo sistema;

5) svarstoma, kaip sudaryti patrauklias studijų universitetuose sąlygas: nemokamos studijos, bendrabučiai, studijų programos anglų ir rusų kalbomis jaunimui iš Ukrainos, Baltarusijos bei kitų šalių, kuris po 4 ar 6 studijų metų galėtų likti gyventi Lietuvoje, taip pasitelkus aukštojo mokslo sistemą sprendžiant ir demografinę problemą;

6) tariamasi, kaip pertvarkyti universitetų infrastruktūrą, kad ji būtų moderni ir patraukli, patogi darbui, pigiai eksploatuojama;

7) mąstoma, kaip maksimaliai įveiklinti už ES lėšas pastatytus (Klaipėdos universitete (KU) dar statomą) mokslinių tyrimų slėnius;

8) analizuojama, iš kokių išteklių bus finansuojami moksliniai tyrimai, kai baigsis ES asignavimai;

9) keičiama priėmimo į universitetus tvarka, kai studentas yra anoniminis vienetas LAMA BPO sistemoje, įvedant motyvacinius pokalbius su kandidatais, juk visuotinai pripažinta, kad motyvuoti studentai yra kokybiškų studijų pagrindas. Tuo tarpu dabar priėmimas vyksta visiškai neatsižvelgiant į kandidatų motyvaciją ir asmeninį pasirengimą studijuoti pagal konkrečią programą. Būsimų studentų likimą nusprendžia kompiuterinė programa pagal balų dešimtąsias ir šimtąsias dalis bei pasirinkimų prioritetus. Taip filosofija besidomintysis gali patekti į filologijos studijas, gabus fizikas – į mediciną ar istoriją.

Ir šių klausimų kontekste visiškai nesvarbu, kiek Lietuvoje universitetų – 14, 10 ar 5.

Tačiau apie tai net nekalbama. Prezidentė Dalia Grybauskaitė, skaitydama savo metinį pranešimą, dalį problemų jau apnuogino: „Ką pirmiausia girdime: vietoj kokybinių pertvarkų – dešimčia dienų pailginti mokslo metai, kurpiami pastatų perskirstymo ir parceliavimo planai.“ Ši užuomina tik patvirtino prielaidas, kad universitetų tinklo pertvarkos užsakovai – stambūs verslo magnatai (tapę rimtais aukštojo mokslo „reformos“ ekspertais), siekiantys privatizuoti dalį Vilniuje esamo universitetų nekilnojamojo turto (Vyriausybės darbo grupė įvardijo ir sumą – 50 mln. eurų).

Kitas mūšio objektas yra studijų rinka, t. y. kaunamasi dėl būsimų studentų iš Vilniaus. Taip vėl iškyla varžymosi dėl tų pačių pastatų, kurių reikia ir Vytauto Didžiojo universitetui (VDU), ir verslui, problema. Prieš šį kauniečių norą turėti filialą sostinėje stoja jau ne tik žemės sklypais suinteresuoti verslininkai, bet ir naujos konkurencijos pabūgę didieji Vilniaus universitetai.

Trečia „reformatorių“ problema yra ES struktūrinės paramos panaudojimas. Remiantis Vyriausybės darbo grupės pateikta informacija – 150 mln. eurų. Tai turbūt bus pagrindinė priežastis, kodėl didieji universitetai po kelerių metų išsisukinėjimo staiga pakeitė nuomonę dėl tinklo pertvarkos ir entuziastingai šūkalioja kovingus šūkius apie „valstybinį požiūrį“, „atsakomybę prieš Lietuvą ir jos visuomenę“, pasiryžimą „pasiaukoti“ dėl bendrojo gėrio bei atlikti struktūrinę reformą – prisijungti vieną kitą mažesnę aukštąją mokyklą (taip gaunant ir dalį ES pinigų).

Jau ne kartą girdėjome, kad Kauno technologijos universiteto susijungimas su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu vertas 127 mln. papildomų eurų, VDU susijungimas su Lietuvos edukologijos universitetu – 53,95 mln. eurų. Palyginkime: KU kasmetiniai asignavimai iš valstybės biudžeto siekia apie 7,5 mln. eurų.

„Reformatorių“ problema, kaip tai pasiekti, nes norėdami nuraškyti šiuos tris vaisius, savo priešingus interesus turi suderinti stambūs verslo atstovai ir didieji Vilniaus bei Kauno universitetai. Čia sunkiasvorių kova, kaip sumo imtynėse, – kraujo nebus, tik susistumdymai tarp visuomenėje gerbiamų subjektų. Be to, šiam „kilniam“ lėšų panaudojimo tikslui pasiekti (dėl pastatų ir ES lėšų gavimo) būtina paaukoti kelis mažesnius universitetus. Tačiau pastarieji drįsta turėti savo nuomonę ir priešintis. Todėl yra kaltinami valstybinio požiūrio neturėjimu, nes nesupranta 150 mln. eurų panaudojimo čia ir dabar svarbos. Juk ES pinigai amžinai nelauks, greitai gali būti perskirstyti kitur.

Dirbama pagal gana paprastą planą:

1) nedidinti ir apriboti finansavimą iš biudžeto bei kitų fondų;

2) biurokratiniais ribojimais sumažinti jaunimo galimybes įstoti į universitetus:

a) nustatant minimalų studentų skaičių grupėse: socialinių ir humanitarinių mokslų bakalauro programose – mažiausiai 15, magistro – 12, kitų mokslų – atitinkamai 10 ir 8. Taip mažesniais ribiniais skaičiais tiksliesiems mokslams prisiderinta prie trijų didžiųjų specializuotų universitetų poreikių, kad jie kuo mažiau patirtų nuostolių, gerokai sukrečiant VDU, Mykolo Romerio ir kitus universitetus;

b) keliant minimalaus stojamojo balo ribą, nekeičiant mokymo kokybės ir pasiekimų bendrojo lavinimo mokyklose. Didinama regionų atskirtis ir kuriami neišsilavinusiųjų teritoriniai getai. To perspektyvą liudija ŠMM 2016 m. analizė: mokinių pasiekimai žemiau vidurkio yra 30 savivaldybių, atitinka vidurkį 5, o 25 yra aukščiau Lietuvos vidurkio.

3) sumenkinti universitetų reputaciją teiginiais apie neva prastą studijų kokybę juose;

4) skleisti paniką dėl mažėjančio studentų skaičiaus, kuris neva bus „mirtinas“, tai lemia bankrotą.

Trimituojama apie katastrofiškai mažėjantį studentų skaičių, tačiau, remdamiesi 1990–2015 m. duomenimis, matome, kad pirmą nepriklausomybės dešimtmetį studentų buvo beveik dvigubai mažiau nei jų yra dabar (1994 m. – 51,5 tūkst., 2015 m. – 93,5 tūkst.), o valstybinių aukštojo (universitetinio) mokslo institucijų skaičius nepakito. Nepriklausomoje Lietuvoje po 1990 m. įkurta tik viena nauja aukštoji mokykla – Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija (1994 m.), visos kitos tik pakeitė savo pavadinimus.

Lietuvos auštųjų universitetinių mokyklų (universitetų, akademijų, institutų) ir studentų jose skaičius 1990–2015 m.

Lietuvos auštųjų universitetinių mokyklų (universitetų, akademijų, institutų) ir studentų jose skaičius 1990–2015 m.
Lietuvos auštųjų universitetinių mokyklų (universitetų, akademijų, institutų) ir studentų jose skaičius 1990–2015 m.

Gal „reformatoriai“ galėtų paaiškinti, kodėl 2020 m. 14 universitetų, kuriuose studijuos 60–70 tūkst. studentų, bus blogai ir mirtinai pavojinga, kai šalies ekonomika auga ir gauname ES paramą. 1991–1993 m. taip pat veikė 14 aukštųjų mokyklų, bet buvo tik 50–60 tūkst. studentų, šalis patyrė ekonominę blokadą, didžiulį BVP nuosmukį, tačiau tada niekas jų nesiūlė uždarinėti ar mažinti skaičiaus. Tų laikų absolventai nespiegia dėl prastos kokybės, nesako, kad nieko neišmoko, kai kurie tada baigė planuojamus „uždaryti universitetus“ ir dabar jau tapo ministrais ar net premjerais. Taip ir norisi paklausti: „Pone Premjere, gerbiami Ministrai, kaip su Jūsų išsilavinimo kokybe?“ Gal Prezidentė savo metiniame pranešime apie tai ir kalbėjo...

Kai nežinoma kelių šimtmečių praeitis, suprantama, tai istorikų darbas, tačiau, kai pamirštama ar norima pamiršti dviejų dešimtmečių senumo faktus, kyla klausimas: „Kodėl?“ Proto stygius, kaip teigia Prezidentė, ar tikslinga manipuliacija faktais. Ateitis parodys. Tačiau nesuklysime spėdami, kad šią vasarą visa žiniasklaida mirgės apie dar vieną „mirtiną smūgį universitetams“, nes vėl į juos įstos mažiau studentų nei pernai (dėl mažėjančio gimstamumo ir didinamo stojimo balo), t. y. maždaug tiek pat, kaip ir 1996–1998 m., ir gerokai (dvigubai) daugiau nei 1990–1993 m. Rinkos ekonomika taip iškraipė realybę, kad viskas turi tik augti, o jei taip nėra – krizė. Ar tikrai!?

Palyginus 27 metų statistinius duomenis, galima daryti prielaidą, kad demografinė krizė universitetams nėra mirtinai pavojinga.

Palyginus 27 metų statistinius duomenis, galima daryti prielaidą, kad demografinė krizė universitetams nėra mirtinai pavojinga. Tik šiuo faktu naudojamasi siekiant pakenti universitetų reputacijai, įtikinti visuomenę ir akademinę bendruomenę, kad padėtis krizinė. Tačiau pirma reikėtų atsakyti į klausimą, kodėl dešimtmetį (1998–2008 m.) taip smarkiai augo studentų skaičius, kad per tą laiką patrigubėjo? Turbūt todėl, kad Vyriausybė pamažu universitetus pradėjo laikyti ne autonominėmis elitinėmis mokslo, žinių ir išsilavinimo, bet eilinėmis verslo įstaigomis – ne daugiau nei kebabinė ar pakelės degalinė.

2009 m. „krepšelinė“ liberalų reforma buvo tos politikos apogėjus. Prisidėjo ir globalūs pokyčiai visuomenėje, to rezultatas – masinis aukštojo išsilavinimo siekis, nes pasaulis sparčiai kinta ir plintant robotizacijai darbininkiškos profesijos nyksta. Bet dabartinė sumaištis nesusijusi nei su mokslu, nei su studijomis, tik su 200 mln. eurų, keliais sklypais Vilniuje ir būsimais „krepšeliais“ – pinigais už studentus iš Vilniaus.

Apibendrinant padėtis panaši į tą, kai priešo kariaunos pasiekia jiems neįveikiamą tvirtovę. Apsiaustuosius iš pradžių apšaudo, tada gąsdina ir marina badu (kad dalis gynėjų paliktų pilį), kasasi po pamatais, galiausiai ją padega ir stebi. Perfrazuojant visiems žinomą šmaikštų žurnalistą: „Su tuo galime ir pasveikinti ne tik mūsų jauną demokratiją, bet ir jauną verslą bei didžiuosius universitetus.“ Tik ar šitie universitetiniai Pilėnai tikrai „vardan tos Lietuvos“?

Mokinių pasiekimų ir savivaldybių socialinės, ekonominės aplinkos ryšys

Mokinių pasiekimų ir savivaldybių socialinės, ekonominės aplinkos ryšys
Mokinių pasiekimų ir savivaldybių socialinės, ekonominės aplinkos ryšys

Ryškiai raudonai pažymėtose savivaldybės prasta socialinė, ekonominė aplinka ir žemi mokinių pasiekimai bendrojo lavinimo mokyklose. Tamsiai žaliai – savivaldybės, kur gera aplinka ir aukšti mokinių pasiekimai. Mokinių pasiekimai žemiau vidurkio yra 30 savivaldybių, atitinka vidurkį – 5 savivaldybėse, 25 savivaldybėse yra aukščiau Lietuvos vidurkio.

Studentų ir dėstytojų skaičiai Lietuvos universitetuose, akademijose ir institutuose 1990–2015 m.

Metai (studijų pradžios)

Institucijų

Iš viso buvo studentų

Priimta studentų

Baigė studijas

Dėstytojų

(pagrindinės pareigos)

1990 m.

13

67300

13400

9472

1991 m.

14

60500

10000

9219

1992 m.

14

55100

9300

9521

1993 m.

14

52800

12900

11986

6192

1994 m.

15

51500

15600

13161

6534

1995 m.

15

54000

18500

12366

6560

1996 m.

15

58800

20300

12280

6641

1997 m.

15

67100

24600

11800

6586

1998 m.

15

74500

26600

13100

7256

1999 m.

16

84300

30100

14900

7155

2000 m.

19

95600

34500

17100

6546

2001 m.

19

106900

38600

18900

6046

2002 m.

19

119600

41100

20500

6227

2003 m.

21

130200

43900

23000

6464

2004 m.

21

138500

42700

24000

6211

2005 m.

21

141800

43400

28100

6408

2006 m.

22

143200

44300

30100

6463

2007 m.

22

144300

46900

31200

6618

2008 m.

22

149017

49545

30535

6468

2009 m.

23

144301

40659

32410

6497

2010 m.

22

133564

33391

32328

6400

2011 m.

23

125046

33432

30333

6602

2012 m.

23

113780

32524

28871

6698

2013 m.

23

104923

30371

28341

6652

2014 m.

22

98872

29713

23032

6193

2015 m.

22

93524

27059

22578

6011

Sudaryta, remiantis Lietuvos statistikos departamento leidžiamuose metraščiuose pateikta informacija.

Dr. Vytautas Jokubauskas yra Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto Vyresnysis mokslo darbuotojas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos