Kartu tai vėliausiai prie Lietuvos valstybės prijungtas miestas, pirmą kartą – tik 1923 m. Vienintelis Lietuvos uostas, kurio dėka šalis yra tranzitinė krovinių vežėjams, užsitikrina energetinę nepriklausomybę. Miesto ir krašto istorija sudėtinga, vingiuota, ypač XX amžiuje. Po 1923 m. karinės akcijos, istoriografijoje vadinamos sukilimu, uostamiestis prijungtas prie Lietuvos, viešai deklaravus, kad susijungė dvi tos pačios lietuvių tautos dalys iš Didžiosios ir Mažosios (Prūsijos) Lietuvos.
Tačiau, atsidūrę vienoje valstybėje su „žemaičiais“, taip tarpukariu Klaipėdos krašte su paniekinama potekste vadinti iš Didžiosios Lietuvos atvykusieji, ne visi krašto vietiniai gyventojai tryško džiaugsmu. Laikinosios sostinės ir Klaipėdos (šio tada autonominio krašto politinė atskirtis) nesusikalbėjimas, dezintegraciniai procesai, Vokietijos kišimasis nulėmė, kad 1939 m. kovo mėnesį vietos gyventojai su džiaugsmu sutiko Trečiojo Reicho karines pajėgas, o Kauno vyriausybės valdininkai ir kariuomenė skubiai evakavosi. Vėliau Lietuva okupuota, vyko Antrasis pasaulinis karas (beje, Rusija iki šiol teigia, kad Klaipėda turi priklausyti ne Lietuvai, o jai: 1990–1991 m. buvo kilęs tikras vajus sovietams spaudžiant Lietuvą arba atsisakyti nepriklausomybės siekio, arba Klaipėdos ar net Vilniaus kraštų), Klaipėda liko apgriauta ir beveik be gyventojų.
Po karo prasidėjo naujas miesto kūrimo etapas, beveik nuo nulio formavosi naujoji miesto visuomenė. Pirmuosius dešimtmečius po karo čia dominavo rusakalbė bendruomenė, susiformavusi iš įvairių SSRS kampelių atvykusių skirtingų tautybių žmonių pagrindu. Lietuvių dalis mieste pirmą kartą 50 proc. ribą perkopė tik XX a. 6-ajame dešimtmetyje, o dominuojanti tapo tik po 1990 m.
Kokia gi šiame kontekste Universiteto padėtis? Pirmiausia nusikelkime į tarpukario laikus ir priminkime skaitytojui, kad pirmos dvi aukštosios mokyklos (institutai) – Prekybos ir Pedagogikos – Klaipėdoje įkurtos 1934 ir 1935 m. Daugelis nustebs perskaitę 1936 m. dienraščio „XX amžius“ straipsnio antraštę ir tekstą, juk formaliai laikoma, kad Klaipėdos universitetas (KU) įkurtas 1990 m. spalio 5 d. prof. Vytauto Landsbergio (Klaipėdos universiteto Garbės daktaro) pasirašytu nutarimu, sujungus mieste jau veikusius aukštųjų mokyklų fakultetus. Tačiau 1936 m., t. y. prieš 54 metus iki jo formalaus įkūrimo, jau rašoma apie Klaipėdos universitetą. Koks gi kontekstas? Ogi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) dėstytojas, rašytojas, menotyrininkas, literatūros kritikas ir istorikas Jonas Grinius savo straipsnyje „Klaipėdos universitetas“ („XX amžius“, 1936, Nr. 25) pagrindė būtinybę Klaipėdoje kurti universitetą, kurį, jo nuomone, turėtų sudaryti 4 fakultetai: Evangeliškosios teologijos, Ekonomikos, Humanitarinių mokslų ir Technikos. Teigiant, kad „vėliau jis dar galėtų būti papildytas Muzikos fakultetu, kuris Europoje neįprastas, bet kuris Amerikoje yra praktikuojamas“.
Siūlyta Evangeliškosios teologijos fakultetą kurti atkeliant šios krypties studijas iš Kauno (kaip katalikiško miesto) į Klaipėdą (protestantišką). Už tai aktyviai pasisakė prof. kunigas Vilius Gaigalaitis. Į uostamiestį siūlyta kelti VDU Humanitarinių mokslų fakultetą ir jį sujungti su Pedagogikos institutu. Iš VDU perkelto Teisės fakulteto Ekonomikos skyriaus ir Klaipėdoje veikusio Prekybos instituto pagrindu kurti KU Ekonomikos fakultetą. O Kaune planuotą statyti Technikos fakultetą kurti Klaipėdoje, nes „Kaune tie brangiai kaštuoją pastatai bus tik vertingi kaip tokie, tuo tarpu nukelti į Klaipėdą jie nukreiptų į save suvokietinto jaunimo akis ir drauge patrauktų būrius Didžiosios Lietuvos studentų“. Taigi universitetas – ne tikslas, o jo siekimo priemonė.
Profesoriaus teigimu, norint, kad „Klaipėda – Lietuvos plaučiai – pasveiktų ir stipriai suaugtų su visa Lietuva“, universitetas Klaipėdoje būtinas, jo įkūrimas „būtų nuoseklus vykdymas tų tendencijų, kurios stipriai ėmė reikštis Lietuvos visuomenėje ir mūsų vyriausybės politikoje“ – kuo daugiau lietuviškų kultūros ir mokslo įstaigų kurti uostamiestyje. Baigdamas J.Grinius rašė, kad Klaipėdoje įkurti universitetą nebus lengva, tačiau „reikia atminti, kad lengvi sumanymai dažnai duoda ir menkus rezultatus. O jų norime didelių. Tad duokime Klaipėdai universitetą“.
Šio sumanymo įgyvendinti tarpukariu nespėta, nors aukštojo mokslo institucinė plėtra Lietuvoje vyko sparčiai. Prasidedant Pirmajam pasauliniam karui (1914–1918 m.), t. y. lygiai prieš šimtmetį, Lietuvoje nebuvo nė vienos aukštosios mokyklos. Tarpukariu įkurta dešimt: Vytauto Didžiojo universitetas (1922 m.), Žemės ūkio akademija (1924 m.), Kauno konservatorija (1933 m.), Aukštieji kūno kultūros kursai (1934 m.), Klaipėdos prekybos institutas (1934 m.), Respublikos pedagoginis institutas (1935 m.); Veterinarijos akademija (1936 m.); Vytauto Didžiojo aukštoji karo mokykla (1938 m.), Kauno meno mokykla (1939 m.) ir Vilniaus universitetas (1940 m.). Tuo metu Lietuvoje gyveno apie 3 mln. gyventojų.
Net ir sovietmečiu Klaipėda neliko be aukštojo mokslo: buvo įkurti keli fakultetai (filialai). 1959 m. įsteigtas Kauno politechnikos instituto (KPI) padalinys, vėliau pedagogų ir menininkų rengimo aukštųjų mokyklų padaliniai. Galima numanyti, kad Pedagogikos ir Menų fakultetų įkūrimas uostamiestyje labai prisidėjo prie šio miesto gyventojų sudėties pokyčių, kuri iki šiol išlaiko tą tendenciją. Todėl šiandien tai – ne Narva ir ne Daugpilis, nors galėjo būti.
Lietuviškumas paėmė viršų, o humanitarų ir įvairių sričių menininkų kuriama atmosfera kūrė miesto tapatybę. Miesto tiesioginiame valdyme jau ne vieną kadenciją tiesiogiai (koalicijoje su liberalais) dalyvauja „Politinė partija rusų aljansas“. Surastas dialogas, visi jaučiasi miesto dalimi, išlaikoma pusiausvyra, tautų ir kultūrų susikalbėjimo atmosfera bei sveikas protas.
Svarbu akcentuoti, kad pusiausvyra greitai gali būti pažeista, nes Klaipėdos universitetas, keli šimtai jo mokslininkų ir tūkstančiai buvusių bei esamų studentų yra labai svarbūs, nenorint išderinti esamos padėties. Visoje Lietuvoje, kaip, beje, ir kitose šalyse, ujami humanitariniai mokslai užima menką dalį (apie 8 proc. studentų), bet turi nacionalinę misiją – puoselėti tautos ir valstybės tapatybę (lituanistiką) Klaipėdoje, jie valstybei yra strategiškai svarbūs. Ne mažiau nei motorizuotas pėstininkų batalionas.
Simboliška, kad ir tarpukariu, ir po 1990 m. vienas svarbiausių lietuviškosios kultūros saugojimo ir puoselėjimo bastionų pramoniniame uostamiestyje įsikūrė tuose pačiuose pastatuose – raudonosiose kareivinėse. Tik tarpukariu jose buvo Lietuvos kariuomenės pulkas (tik jo dėka virš kareivinių 16 metų nenuplėšta plevėsavo trispalvė ir tai pakeitė realybę – Klaipėda tapo Lietuvos dalimi, įgytas vienintelis neužšąlantis uostas), o dabar jį pakeitė kita „intelektualioji galia“ – Universitetas. Bet juk ir grėsmės, sakoma, kitos – hibridinės: propaganda, netikros naujienos (angl. Fake news), alternatyvūs faktai, dezinformacija, energetinio ir kibernetinio saugumo problemos.
1990 m. Klaipėdoje įvyko aukštojo mokslo proveržis, taip praktiškai įgyvendintas 1936 m. viešai išdėstytas siūlymas. Universiteto įsteigimo proga parlamente prof. Vytautas Landsbergis savo kalboje teigė: „Šiandien džiugi diena ne tik Klaipėdai, kas nekelia abejonių, bet ir visai Lietuvai. Mes įsteigėme ne tik dar vieną aukštąją mokyklą – dar vieną Universitetą, mes įsteigėme ypatingos svarbos Universitetą, ypatingos svarbos vietoje, kurioje Lietuvos Respublika tęsia nepriklausomos Lietuvos, 1923 metais atgavusios Klaipėdą amžinam suverenumui, darbą. Turime tęsti to krašto išvystymą, integraciją, vienybę su visa Lietuva. Jau senesniais laikais, prieš keliolika metų buvo padėtos pastangos Klaipėdos, to pernelyg industrinio, pernelyg techninio, miesto humanitarizavimui. Daug kas prisidėjo prie to, kad Klaipėdoje atsirastų įvairių aukštųjų mokyklų arba jų filialų. Vienoje iš jų ir man [prof. V. Landsbergiui] teko dirbti keletą metų, prisimenu tuos metus su šiltu jausmu ir džiaugiuosi dabar tuo, ką mes šiandien vieningai nutarėme.“ Ar tikrai profesoriaus įžvalgos apie šio pramoninio miesto integravimą ir humanitarizavimą jau atgyveno? Ar anūkas pakels ranką prieš savo visų gerbiamo senelio kūrinį?
1990 m. Klaipėdos miesto tarybos primininkas Vytautas Čepas taip argumentavo: „Klaipėdos universiteto idėja brendo Lietuvoje dar iki Antrojo pasaulinio karo, tačiau fašistinė okupacija, Lietuvos sovietizacija neleido šiam svarbiam tikslui realizuotis. Tik prasidėjus Lietuvos valstybės atgimimui Klaipėdos universiteto įkūrimas iškilo kaip labai reikšmingas Klaipėdos krašto ir Žemaitijos kultūros bei mokslo reikalas.“ Kas pasikeitė po 27 metų, kad tai nebesvarbu? Manau, niekas. Tačiau „MOSTA“ darvinistams to nepavyksta suprasti.
1991 m. suformavus universitetą, jį sudarė 3 fakultetai ir 25 katedros, kurių dieninėse studijose studijavo 1 534 studentai. 1995 m. studentų skaičius jau siekė 2 835 dieninėse studijoje (iš viso 3 665), veikė 6 fakultetai. Tuo metu visose Lietuvos aukštosiose mokyklose studijavo tik 54 tūkst. studentų. 2016–2017 m. m. Klaipėdos universitetas (4 fakultetai, 2 institutai ir Menų akademija, iš viso juose – 27 katedros) pradėjo su 4 127 studentais (iš jų – 195 užsieniečiai: 81 Erasmus+ ir 114 laipsnio siekiančiųjų). Studentų priėmimas stabilizavosi: 2015 m. iš viso priimtas 1 081 studentas (į visas studijų pakopas), 2016 m. – 1 287, baigė 1 285. Taigi priimtųjų ir absolventų skaičiai 2016 m. susilygino. Palyginkime: Daugpilio universitete iš viso yra 2 200 studentų, Liepojos – 1 440, Žilina (Slovakija) – 6 400, Vasa (Suomija) – 5 000 ir t. t., nors, žinoma, visi jie a priori „nekokybiški“, nes per maži. O štai Meksikos nacionaliniame autonominiame universitete yra 141 940 studentų, tokį pas mus regione sukurti pavyktų tik sujungus visus Lietuvos ir Latvijos universitetus. Ir ką daryti?
Akivaizdu – kiekybinis proveržis (kurį paskatino ir liberalų „krepšelių“ reforma, taip pat vadinta aukštojo mokslo reforma ir vykdyta buldozerio principu), kai pasiekta 9 000 studentų riba, Klaipėdoje baigėsi. Liko tik kokybė, jūrinė specializacija ir dar tarpukariu suformuota misija – mieste ir regione būti ne tik mokslo, žinių bei lituanistikos židiniu, bet ir bastionu Vakarų Lietuvoje. Deja, atėjo laikai, kai už Tėvynę ir dėl Lietuvos nacionalinio saugumo prioritetų kovoti reikia jau net su sava – Lietuvos Respublikos Vyriausybe ir gal net ją remiančiu, mūsų pačių išrinktu Seimu.
Kas gali įvertinti ir paskaičiuoti, kokį poveikį visam daugiataučiam uostamiesčiui turi keli šimtai įvairių mokslų daktarų (2016 m. buvo 91 menininkas ir 529 tyrėjai, iš jų 52 proc. – fizinių biomedicinos ir technologinių mokslų, 48 proc. – humanitarinių ir socialinių mokslų atstovai; 76 proc. – mokslų daktarai), tarp jų – 86 doktorantai ir pusšimtis profesorių: filosofai, etnologai, istorikai, filologai, muzikologai, psichologai, edukologai, sociologai... Kas gali išmatuoti ir palyginti jų išsakytų minčių, straipsnių, knygų apie miestą, viešųjų diskusijų, politinių debatų poveikį tvariai ir darniai miesto bei regiono raidai. Negi norime, kad 200 km atstumu nebūtų nė vieno akademiko (Lietuvos mokslų akademijos nario) ar profesoriaus? Tik Klaipėdos universitete yra ir vienų, ir kitų. Kol kas.
Bet „profesionalai“ sako, kad etnologus, filologus, istorikus ir kt. būtina rengti arba masiškai, arba iš viso nerengti. Įdiegtas minimalių grupių principas ir mažiausiai mokslo sričiai – humanitarams, kurie Lietuvoje sudaro tik apie 7–8 proc. studijų, ta riba didžiausia – 15. Ko tuo siekiama, sunku suvokti. Kokybės! Kokios? Kodėl geriau, kad profesorius mokys 15 istorikų ar filosofų nei, tarkim, 14 ar 10 (būtent tiek – mažiausiai 10 studentų grupėje, remiantis „profesionalų“ Vyriausybės ministrės nutarimu, reikia, kad kokybiškai būtų rengiami informatikai, chemikai, inžinieriai...)? Kodėl universitete galima kokybiškai parengti 10 inžinierių, o ne 10 filosofų? Juk ta reforma dėl „kokybės“! Ar ne taip?.. Turbūt ne. Tai tik socialinės inžinerijos eksperimentas su Lietuvos visuomene, ypač su jaunimu.
Būtų gerai, kad norimos vykdyti aukštojo mokslo tinklo reformos klausimus Vyriausybės darbo grupėje svarstytų ne tik elektros tinklų ir statybos bendrovių savininkai bei direktoriai, bet ir LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, Valstybės gynimo taryba, išvadas joms pateiktų VSD ir KAM 2-asis departamentas. Tada gal būtų aiškesnis vaizdas, kokia yra šio vienintelio universiteto Vakarų Lietuvoje misija ir kad ji neapsiriboja tik studentų lavinimu (kas labai svarbu, tai prioritetas), citavimo indeksų Scopus bei CA WoS privačių užsienio korporacijų duomenų bazėse siekimu (nors ir to niekas neatmeta) ar grynojo pelno (iš studijų ir mokslo) gavimu. Universiteto misija tikrai nieko bendro neturi su studentų skaičiumi pirmakursių grupėse.
Kalbame apie daug sudėtingesnius geopolitinius procesus. Timptelėję virvutę, ant kurios parašyta Klaipėdos universitetas, neigiamą poveikį po kelerių metų pajusime daugelyje sričių. Pasipraktikuoti „profesionalai“ galėtų prie LR Prezidentūros esančiame „Valstybės pažinimo centre“, ten ekspozicijoje sukonstruotas edukacijai skirtas įrenginys lankytojams padeda susivokti ekonominiuose procesuose (Klaipėdos universiteto kontekste kalbama apie geopolitines, politines, bendrai nacionalinio saugumo grėsmes, vienintelio uostamiesčio ir visos Vakarų Lietuvos raidos perspektyvas). Sugriauti daug proto nereikia, bet atkurti bus sunku, gal net ir neįmanoma – per vėlu. Juk tarpukariu nespėta Klaipėdoje buvusių dviejų aukštųjų mokyklų (institutų) išvystyti iki universiteto. Tada pritrūko ne supratimo ar pinigų, bet laiko. O ko trūksta dabar?
Dėstytojo, rašytojo, menotyrininko, literatūros kritiko ir istoriko Jono Griniaus straipsnis „Klaipėdos universitetas“ publikuotas 1936 m. dienraštyje „XX amžius“ (Nr. 25). Jame autorius pagrindė būtinybę Klaipėdoje kurti universitetą – Klaipėdos universitetą, taip 54 metais aplenkdamas istoriją: de jure universitetas, sujungus kelis seniau įkurtus fakultetus, įsteigtas 1990 m. Universiteto steigimo aktą pasirašė prof. Vytautas Landsbergis – beveik idėjos bendraamžius (gimė 1932 m.).
Dr. Vytautas Jokubauskas yra Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas.
