Ir tik Kultūros ministerijos, nes kažkas nusprendė, kad švietimo ir mokslo ministrė, atsakinga už 1 mlrd. 200 tūkst. Eur biudžetą, už savo darbą gauna beveik 600 Eur mažiau, nei kolegė iš Basanavičiaus g. 5, valdanti bene 10 kartų mažesnius asignavimus.
Taigi, oficialiai ministerijų skelbiamais duomenimis, 2018 m. II ketvirčio vidutinis kultūros ministro darbo užmokestis buvo 3910 Eur, kai tuo metu švietimo ministrei teko pasitenkinti 3343 Eur. Lygiai toks pat santykis, lyginant viceministrų, kanclerių ir politinių patarėjų algas, žinoma, Kultūros ministerijos naudai.
Esu tikras, kad šios piniginės išraiškos atitikimą nuveiktiems darbams įvertins patys kultūros lauko darbininkai, tačiau jeigu rastųsi kokių nors įžūlių skeptikų, kurie galėtų suabejoti L.Ruokytės-Jonsson teise į tokį atlygį, skubu užtarti ministrę ir jai padėkoti, kad savo ir savo politinės komandos atlyginimų dydžiais ji gerokai kilstelėjo ir kultūros srities darbuotojų vidutinio atlyginimo išraišką. Todėl visi kultūros sektoriaus žmonės turėtų nuoširdžiai linkėti ministrei ir jos komandai, kad pastarųjų sunkiu darbu uždirbtas atlyginimas, už neįtikėtinus rezultatus, nuolat kiltų, idant paskui save pakeltų ir bendrą išmokamų algų statistinio vidurkio išraišką.
Tačiau yra viena aplinkybė, kuri galėtų sutemdyti tokią perspektyvą: praėjusią savaitę Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) vienbalsiai nusprendė, kad p. Liana Ruokytė-Jonsson pažeidė Viešų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymą ir, pagal teisinį išaiškinimą, prarado teisę į nepriekaištingos reputacijos statusą. O tai reiškia, kad jos tiesioginis vadovas Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis įgijo teisę viešai paaiškinti visuomenei, kodėl LR Vyriausybėje dirba ministrai – įstatymų pažeidėjai.
Žinoma, turint omenyje Premjero įgarsintą nuostatą, kad visuomenės teisė žinoti nėra absoliuti, galime atsikvėpti ir tikėtis, kad tokia neganda neaptemdys Kultūros ministerijos vadovybės padangės, nes tai grėstų taip sunkiai siektų ir pagaliau pasiektų finansinių rodiklių, kuriais taip didžiuojasi ministrė, stabilumui. Nors, nepriekaištingos reputacijos statusą praradę valdininkai paprastai praranda teisę mažiausiai metus būti paskatintais, o tai reiškia, kad prasižengę valstybės tarnautojai negali gauti jokių tarnybinių priedų.
Lietuvos kultūros istorijoje nebuvo nei vieno kultūros ministro, kuris sugebėtų per tokį trumpą laiką prarasti ne tik VTEK, bet ir kultūrininkų pasitikėjimą bei atstumti gero linkinčius ir ranką tiesiančius savo pirmtakus.
Na, bet tikėkimės, kad Ministras Pirmininkas pademonstruos krikščionišką gailestingumą ir visą šią istoriją praleis pro ausis lyg nieko nebūtų įvykę. Juk tai ne kokios biudžetinės įstaigos direktorius ar padalinio vadovas, kurio buvimas pareigose po tokio VTEK vertinimo būtų tiesiog neįmanomas. Juolab, kad būtų labai sunku rasti tinkamą kandidatą į ministrus, kuris būtų vertas tokios algos, už kurią ne gėda nei vienam kūrybiniam ir kultūros darbuotojui.
Ko gero, būtų sunku rasti kitą kandidatą ir dėl kitos priežasties: Lietuvos kultūros istorijoje nebuvo nei vieno kultūros ministro, kuris sugebėtų per tokį trumpą laiką prarasti ne tik VTEK, bet ir kultūrininkų pasitikėjimą bei atstumti gero linkinčius ir ranką tiesiančius savo pirmtakus. Buvęs ministras Šarūnas Birutis ėmėsi labai gražios iniciatyvos suburti visus keturiolika kultūros ministrų, kurių nuoširdų norą patarti ar padėti paprasčiausiai ignoravo, net tris kartus atsisakydama priimti savo buvusius darbdavius, taip pademonstruodama neįtikėtiną aroganciją ir nepagarbą. „Aš stebiuosi, kaip žmogus gali būti taip atsiribojęs, taip užsidaręs nuo kitų“, – nesuvokdamas tokio elgesio tepasakė buvęs ministras Šarūnas Birutis, kurio vadovavimą ministerijai tenka prisiminti su nostalgija...
Bet visos šios ministrės savybės yra neabejotinas privalumas, nes tikri profesionalai juk visiškai neprivalo rodyti žmogiškumo, šilumos, ar gerbti autoritetus. Tikro kultūros ministro akivaizdoje pavaldiniai turi baukščiai tūptelti, o jam pakėlus balsą ir barant pašalinių žmonių akivaizdoje – nuolankiai nudelbti akis ir dėkoti už jiems parodytą, kad ir nelabai malonų, bet dėmesį.
Taigi, palaikykime Lietuvos kultūros flagmano – Kultūros ministerijos politinę vadovę su visa jos lojalia komanda nelengvoje kovoje su nepatenkintaisiais ir visokiais autoritetais, kurių nuolatinis amsėjimas gali pakenkti taip sunkiai siektų, aukščiau aprašytų finansinių rodiklių didėjimui.
Na, o gal savo niekingą patirtį ir pagalbą siūlančius buvusius kultūros ministrus, kurių vykdomą politiką buvusi tiesioginė jų pavaldinė, ilgametė kultūros atašė L.Ruokytė-Jonsson besąlygiškai vykdė ir skleidė pasaulyje ištisus du dešimtmečius, tuo prisidėdama prie, anot jos pačios, tiesioginio kultūros griovimo, reiktų už tai pasmerkti? O gal pareikalauti, kad užuot siūlę savo patarimus, buvę ministrai, tiek metų vargusiai Lietuvos valstybės sąskaita ministerijos pareigūnei, iš savo kišenės kompensuotų moralinę žalą? Tokią kompensacinę išmoką būtų galima pridėti prie ministrės algos, tuo dar kartą pakeliant bendrą kultūros darbuotojų darbo užmokesčio vidurkį, kuriuo taip didžiuojasi buvusi kultūros atašė, o dabar – kultūros ministrė, o mes, baukščiai žvilgčiojantys iš apačios, džiaugiamės bene iškiliausios Lietuvos istorijoje kultūros ministrės sėkme.
Belieka sulaukti dienos, kuomet ne tik kultūros ministrės sėkmė taps ir kultūros žmonių džiaugsmu, bet ir kultūros žmonių sėkmė taps ministrės pagrindiniu rūpesčiu, už kurį būtų negailia mokėti ir trigubai didesnę algą. Na, o kol kas pasistenkime būti paklusniais, nes kitaip į šventę gali ir nepakviesti...
Vytautas Juozapaitis yra Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko pavaduotojas, TS-LKD frakcijos narys.
