Atvirai pasakius, nepatikėjau. Nes toks akibrokštas kultūros sektoriui reikštų paralyžių, o su griausmu Lietuvos kultūros gelbėti pasiryžusiai valstiečių-žaliųjų kariaunai reikštų paskutinį, t.y. kontrolinį šūvį į politines smegenis bei pastangas bent dalinai reabilituoti savo iššvaistytą pasitikėjimo kreditą, kuris, po Prezidentės metinio pranešimo taikliai buvo pavadintas greituoju...
Deja, mano lūkesčiai nepasitvirtino – visa šis kliedesius ir slogų košmarą primenanti informacija pasirodė esanti tikrų tikriausia. Kaip ir pasitvirtino Jos Ekscelencijos pasakyta frazė, kad „rimtoms permainoms reikia ne tik jėgos ar drąsos, bet ir proto“. Na, kalbant apie itin jautrų kultūros lauką, dar pridėčiau ir nuovokos bei išminties sąvokas. Nes esamos geopolitinės situacijos, informacinių karų, nuožmios išorinės kultūrinės prievartos kontekste tokį planą galėtų sugalvoti arba žmonės, neturintys nieko bendra su valstybės, kuriai atstovauja, interesais, arba yra taip giliai suklaidinti, kad norėdami padaryti, kad būtų geriau, nerasdami geresnių būdų, daro – kaip visada...
Kadangi valdiškų raštų ir lydraščių tekstų autoriai turi ypatingą dovaną juos rašyti taip, kad specialių biurokratijos kursų nebaigęs pilietis praranda viltį juos suprasti jau po antros pastraipos, nekankinsiu skaitytojų ilgomis citatomis iš dokumentų, kuriuos esant poreikiui galima surasti specialiuose registruose. Tačiau vieną punktą iš Finansų ministro vizuoto ir Vyriausybės tvirtinamo Lietuvos stabilumo 2017 metų programos projekto paviešinsiu: „5.3.1.4 Lietuvos valdžios išlaidos kultūrai (BVP dalis) – beveik dvigubai didesnės už ES vidurkį. Kultūros, ypač bibliotekų paslaugomis Lietuvoje naudojasi mažesnė dalis gyventojų nei ES. Siekiant efektyviai panaudoti valdžios sektoriaus išlaidas ir padidinti paslaugų kokybę svarbu peržiūrėti kultūros objektams išlaikyti skirtas lėšas, įvertinant objektų lankomumą“.
Taigi, ponios ir ponai, Lietuva kultūrai išleidžia dvigubai daugiau, nei Europos Sąjungos valstybės! Tik, va, bėda, labai mažai žmonių naudojasi tomis „kultūros paslaugomis”, todėl tas išlaidas reikia drastiškai sumažinti idant susilygintume su Europos Sąjunga, nes tik tuomet pasieksime Vakarų Europos valstybių kultūros lygmenį. O pradėti, anot Lietuvos stabilumo 2017 m programos autorių, reiktų nuo bibliotekų mažinimo, nes nuo šio veiksmo tiesiogiai priklausys paslaugų kokybė. t.y. kuo mažiau bibliotekų ir joms skiriamų lėšų, tuo bus aukštesnė kokybė ir tuomet santykinai padidės lankytojų skaičius. O svarbiausia, galėsime pasigirti visam pasauliui, kad Lietuva skiria kultūrai dvigubai mažiau nei Europos Sąjungos valstybių vidurkis. Nes, panašu, kad būtent to yra siekiama.
Kažkoks siurrealizmas... Sunku net patikėti, kad valstybės vairą laikančius politikus paklaidino šturmanai – „ekspertai“, kurie, sprendžiant iš jų siūlomų formuluočių, iš tiesų nesinaudoja kultūros „paslaugomis“. Na, bent bibliotekoms jie, ko gero, nuo vaikystės turi alergiją. Nekalbu jau apie muziejus, ar kitas „nuobodžias“ įstaigas, kuriose negali gauti nieko apčiuopiamo ir kūniškai pajaučiamo, pvz. teatrai, koncertinės įstaigos, parodų centrai ir kt. Šioje vietoje derėtų pratęsti diskusiją apie kultūros sąvoką ir jos sampratą, nes pokalbis su valdžiažmogiais, kurie kultūrą suvokia kaip vartojimo paslaugą, kurios galėtų ir nebūti, bet ko gero, neturi prasmės.
Kita vertus, elementaraus humanitarinio išsilavinimo, šiaip jau privalomo kiekvienam save laikančiam kultūringu piliečiu, spragą dar būtų galima suprasti ir atleisti. Tačiau, esu tikras, kad negalima toleruoti smulkaus sukčiavimo, kuomet valdininkai, rašantys tekstus tokiems dokumentams, savo įsivaizdavimus pateikia kaip įvykusį faktą. Kaip antai, vienoje iš Vyriausybės Kanceliarijos Ekonomikos departamento Biudžeto ir ES struktūrinės paramos skyriaus patarėjų pažymų, skirtų Vyriausybės nutarimo projektui dėl aukščiau minėtos Programos projekto teigiama, kad šis nutarimo projektas buvo derintas su įvairiomis valstybinėmis institucijomis, Lietuvos banku bei ministerijomis.
Na, nebent tokie derinimai vyksta be ministrų žinios, nes toks „nekaltas netikslumas“ kaip yla iš maišo išlindo Lietuvos Respublikos Seime praėjusio ketvirtadienio Vyriausybės valandos metu, kuomet kultūros ministrė, paklausta apie kultūros sektoriaus šakas, kurias dėl biudžeto asignavimų mažinimo teks nugalabyti, atsakė, kad apie septyniolikos milijonų eurų auką negali būti nė kalbos.
Kaip ir pripažino, kad Vyriausybės paskelbta informacija apie tai, kad Lietuva skiria lėšų kultūrai dvigubai nei Europos Sąjungos valstybės, paprasčiausiai neatitinka tikrovės, nes Eurostato naudojama skaičiavimo metodika neatspindi realios padėties. Tiesą pasakius, tokia informacija apie Lietuvos išlaidų kultūrai vidurkio ES atžvilgiu viršijimą sukels šoką kiekvienam bent kiek išmanančiam kultūros reikšmę valstybingumo raidai, žinančiam kultūros lauko poreikius, realių pajamų bei rezultato santykį.
Belieka skėsčioti rankomis bei tikėtis, kad ir kiti profesionalų vyriausybės nariai pagaliau taps politikais, kurių pirmoji pareiga – ne klaidinti visuomenę bei gilinti prarają tarp jos ir valdžios, o vykdyti praėjusių metų gruodį Lietuvos Respublikos Seimo patvirtintą Vyriausybės programą, kurioje kultūrai yra skiriamas strateginis vaidmuo valstybės politikoje, nes kelio atgal nėra.
Prof. Vytautas Juozapaitis yra Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys ir Seimo kultūros komiteto narys.
TAIP PAT SKAITYKITE: Dabartinė kultūros politika – atsinaujinimas, plėtojimas ar supūdymas?
