Gal taip ir galėtų nutikti vienoje iš socialiai jautrių brolių Grimų pasakų, pagal kurių moralės ir teisingumo pamokas užaugome. Tik ar realiame gyvenime tokia šviesi pabaiga apskritai įmanoma? Ar galima teisingai padalyti briedį, kurio net sumedžioti laiku nesugebama, ir yra didelė tikimybė, kad tas taip ilgai ir kantriai lauktas grobis teliks mūsų svajonėse?
Todėl tariamiems medžiotojams, pasižadėjusiems pamaitinti ir pamaloninti savo išlaikytinius, nieko kita nebelieka, kaip toliau maitinti pažadais ir retsykiais padovanoti po žvirblį, pateikiant jį kaip kilniadvasišką dovaną, už kurią lauko gyventojai privalo būti dėkingi.
Kas tas žvirblis? Vyriausybės taip pompastiškai pristatomas biudžetinių kultūros ir meno įstaigų darbuotojų atlyginimų pakėlimas nuo liepos 1-osios 29 eurais, kurio galėjo ir nebūti, jeigu ne opozicijos griežtas reikalavimas bei balsai priimant 2015 metų valstybės biudžetą.
Ar žvirblio vaikymasis yra šios Vyriausybės ir ją apspitusių patarėjų bei padėjėjų ambicijų ir svajonių viršūnė? Ko gero...
Sakysite – geriau negu nieko? Taip, žinoma, geriau. Tačiau ar tai ir yra mūsų valstybės požiūrio į savo turinį – kultūrą – įvertinimas? Ir apskritai, ar žvirblio vaikymasis yra šios Vyriausybės ir ją apspitusių patarėjų bei padėjėjų ambicijų ir svajonių viršūnė? Ko gero...
Nes kaip kitaip paaiškinti, kad net tą nekaltą mažą paukštelį dalijant po plunksnelę kultūros lauką dirbantiems žmonėms nesuvokiama, jog lietuvių kultūros ir meno šerdį sudarantys kūrybos subjektai – rašytojai, kompozitoriai, dailininkai, kiti su įstaigomis darbo santykiais nesusiję kūrėjai – lieka it musę kandę, nes jų atlyginimai nekyla dėl labai paprastos priežasties – jie tiesiog negauna algų...
Taigi kultūros ministras, prisiimdamas kultūros rėmėjo laurus, iki šiol nesuprato savo ir jam patikėtos ministerijos misijos bei paskirties: sukurti ambicingus strateginius kultūros politikos uždavinius, kurių įgyvendinimas taptų iššūkiu valstybei, užsibrėžusiai pasiekti ekonominės ir dvasinės gerovės aukščiausią lygį. Be jokios abejonės, tai gali būti įmanoma tik konsolidavus visą intelektinį potencialą, kuriam suburti būtina švietimo ir kultūros sampratos vienybė.
Beje, šiam tikslui dar 2010 metais Seimo nutarimu buvo priimtos Lietuvos kultūros politikos kaitos gairės, privalomos ir šiai Vyriausybei, o Kultūros ministerija įpareigota kasmet iki kovo 1 dienos pateikti Seimui metinę ataskaitą, kurioje atsispindėtų realūs darbai...
Teisingumo dėlei tenka konstatuoti, kad tokia formali ataskaita Seimą pasiekė, nors tradiciškai ir nesilaikant terminų, bet jos turinys veikiau priminė grafomanišką rašinėlį laisva tema nei konkrečių darbų sąrašą. Tačiau apmaudžiausia, kad šis privalomas dokumentas taip ir liko tūnoti stalčiuose, nes nei Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto tuometei pirmininkei, nei Seimo vadovybei susidomėjimo nesukėlė, o juk ataskaita tiesiogiai įrodo Kultūros ministerijos tyčinį neveikimą įgyvendinant Kultūros tarybos įstatymą – vieną svarbiausių gairėse suformuluotų uždavinių.
Taip, formaliai ta struktūra funkcionuoja ir vykdo mokėjimo agentūros vaidmenį, bet vis didėjantis kultūros bendruomenės nepasitikėjimas šia institucija, kuruojama kultūros ministro deleguoto pareigūno, meta šešėlį visai kultūros lauko administravimo sistemai, už kurios gyvastingumą ir skaidrumą turėtų tiesiogiai atsakyti pats kultūros ministras. Deja, šiuo atveju tariamoji nuosaka pasitelkiama ne abejonei reikšti, o tiesioginei tyčiai dėl nieko neveikimo konstatuoti...
Tiesa, retsykiais kultūros bendruomenės paraginta Kultūros ministerija vis pamaitina visuomenę pasakomis apie tą nenušautą briedį – Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas, kurių panaudojimas ir juolab paskirstymas apgaubtas paslapties šydu. Jo praskleisti nepavyksta ne tik paprastam „briedienos“ besitikinčiam varguoliui, bet ir ypatingus įgaliojimus turinčiam tautos atstovui.
Baisiausia, kad kultūros ministras, taip stropiai besilaikantis teisingiausio visiems pro truputį ir po lygiai padalijimo principo, iki šiol nesuformulavo prioritetų, be kurių raiškaus įvardijimo tolesnė pažangios valstybės raida apskritai neįmanoma.
Nes biurokratiniais saugikliais ir taisyklių taikymo aprašų bei priemonių įgyvendinimo planų vertinimu apraizgytas europinių lėšų panaudojimo mechanizmas yra toks, kad didžioji dalis pinigų galbūt panaudojama to mechanizmo taisyklių aiškintojams užganėdinti, o užpildžiusiesiems nulines paraiškas ir naiviai laukiantiesiems išsvajoto trofėjaus geriausiu atveju lieka platūs bei šakoti ragai...
Bet juk ir tai nėra pats svarbiausias dalykas, dėl kurio rausta ausys už svetimą gėdą. Baisiausia, kad kultūros ministras, taip stropiai besilaikantis teisingiausio visiems pro truputį ir po lygiai padalijimo principo, iki šiol nesuformulavo prioritetų, be kurių raiškaus įvardijimo tolesnė pažangios valstybės raida apskritai neįmanoma.
Taigi kol ši Vyriausybė, o ypač kultūros sritį kuruojanti ministerija, kamuojama idėjų ir kilnių ambicijų bado, tenkinasi vien žvirbliais ir trupiniais, kalbėti apie valstybės prestižą ir savigarbą netenka.
Ir pabaiga. Pasiilgstu laikų, kai kultūros ministrais dirbdavo autoritetai, telkiantys strategines kultūros politikos idėjas generuojančius ir įgyvendinančius žmones. Deja, šiandien ministerija vis dažniau tampa partijos narių ir su etika bei įstatymais konfliktuojančių asmenų prieglobsčiu, prarandančiu pasitikėjimą Lietuvos kultūrininkų akyse.
Vytautas Juozapaitis yra Seimo TS-LKD frakcijos narys, Šešėlinės Vyriausybės kultūros ministras
