Vienas didžiausių Biručio – vadybininko mito išsklaidymas – negebėjimas panaudoti 8 mln. Eurų ES struktūrinių fondų lėšų, kurias pats Birutis ir Co dar kovo 2 dieną viešai buvo pasižadėję paskirstyti vėliausiai gegužės-birželio mėn. sandūroje.
Beje, tie terminai buvo ne mano sugalvoti, o dar praėjusių metų lapkričio mėnesį Vyriausybės nustatyti. Kritikos nelaikanti Biručio kadrų politika taip pat buvo paviešinta mano minėtoje konferencijoje.
Deja, Birutis tradiciškai viešai neatsakė ir nepaneigė nei vieno objektyvaus fakto, išskyrus tai, kad pasinaudojo galimybe dar kartą suklaidinti visuomenę, teigdamas, kad vienu iš savo pareiškimų, atsisakydamas ženklo „Nešk savo šviesą ir tikėk“, įžeidžiau kultūros ir meno bendruomenę, kuriai, beje, skirtingai nei Birutis, priklausau visą savo sąmoningą gyvenimą.
Taigi, reaguodamas į mano spaudos konferencijoje paskelbtą informaciją, Birutis tesugebėjo „atsiprašyti“ kultūros bendruomenės, kad buvo apdovanojęs „netinkamą asmenį“...
Matyt jam, buvusiam komjaunimo CK veikėjui, visi žmonės yra arba tinkami asmenys (įtinkantys, patinkantys, savi, lojalūs nuo nuolankumo iki vergiško pataikavimo), arba neįtinkantys, t.y. neįtinkantys, nepatinkantys, laisvi, orūs, turintis principus ir vertybes, o ne padlaižūnai).
Jei ministras kultūros ir meno bendruomenę sijoja pagal šį kriterijų, tai čia jokia demokratija net nekvepia, o veikia atviras jėgos iki prievartos faktas, būdingas sovietmečio nomenklatūrai ir jos adeptams.
O mano šio apdovanojimo iš Biručio rankų atsisakymas motyvuotas išskirtiniu ministro dėmesio mano kukliam asmeniui, kurį „darbietis“ Birutis, neturintis nieko bendra nei tiesiogine, nei perkeltine prasme su Lietuvos kultūra, viešai paskelbė „persona non grata“, t.y. asmeniu už ribos.
Taigi, logiškai Birutis pats turėjo inicijuoti to „šviesos nešėjo“ ženklo atėmimą iš asmens, kurio pats viešai negerbia ir nepasitiki.
Vytautas Juozapaitis yra Nacionalines kultūros ir meno premijos laureatas, Seimo narys
