Atrodytų, neįtikėtinas scenarijaus posūkis, kuriam nebuvo pasiruošę ne tik patys aktoriai, bet ir juos samdęs serialo „ Kaip suvaryti Lietuvą į ragą“ prodiuseris Viktoras Uspaskichas, pastaruoju metu mieliau besirūpinantis gimtosios Urdomos (Rusija) reikalais, nes ir režisieriaus padėjėjo pareigas einantis, Darbo partijos pirmininku dirbantis Valentinas Mazuronis net nespėjo pakomentuoti savo komentaro apie tai, kad niekada nesitrauks...
Taip nutinka kartais, kai scenarijų rašantys veikėjai „užgeria“, ar šiaip dingsta iš akiračio, ir aktoriai lieka be teksto, o improvizuoti be pagrindinio šeimininko žinios jiems griežtai draudžiama.
Nors Š. Birutis graudžiai pranešdamas tautai apie savo favorito pasitraukimą pareiškė, kad pastarasis veiksmas yra labai garbingas, o tie niekšai – žiūrovai, kurie drįso savo nepasitenkinimą bei pasipiktinimą pareikšti viešai, yra ne kas kitas, kaip šmeižikai ir pavyduoliai, neleidžiantys tikriems meno kūrėjams laisvai kurti ir toliau demonstruoti savąjį aukštojo meno bei kultūros suvokimą. Tik klausimas kyla, kaip negarbingam veikėjui, negarbingai paskyrus į pareigas kitą negarbingą veikėją, kurio negarbingumą konstatavo Vyriausioji tarnybinės etikos komisija bei paantrino Švenčionių savivaldybės buvę pavaldiniai, pastarojo pasitraukimas tampa garbingu...?
Ši gili filosofinė mintis, matyt, mums, eiliniams, komiškai-tragiško siurrealistinio serialo žiūrovams yra nepasiekiama. Ko gero, filmo herojai bus ragavę aukštųjų demagogijos ir cinizmo mokslo studijų už Lietuvos ribų, nes apie tokią mokymo programą gimtinėje girdėti neteko.
Žinoma, toks kvapą gniaužiantis kinematografinis vingis gal ir būtų visai smagiai suvirškinamas galvoti tinginčių ir aštrių emocijų išalkusių žiūrovų.
Žinoma, toks kvapą gniaužiantis kinematografinis vingis gal ir būtų visai smagiai suvirškinamas galvoti tinginčių ir aštrių emocijų išalkusių žiūrovų, tačiau bėda ta, kad tokiems savo protu nesuvokiantiems išvedžiojimams apie garbę Š. Birutis naudoja Kultūros ministerijos viešųjų ryšių tarnybą. Į jos vadovo kėdę ministras vos nepasodino to paties aptarinėjamo aktoriaus, kuris iš tiesų šioje situacijoje yra mažiausiai kaltas, nes už blogą filmo kokybę atsako ne patys artistai, o prodiuseriai ir režisieriai, nuo kurių kompetencijos bei išprusimo ir priklauso sėkmė.
Tiesa, serialo režisieriaus padėjėjas V.Mazuronis, viešumoje pareiškęs, kad ir daktarai kartais palieka žirkles pilve, kiek priartino siužeto vingius prie mūsų realaus gyvenimo: suprask, kiekvienam pasitaiko... Tik jis pamiršo paaiškinti, kad sykį palikęs pilve kokį nors darbo įrankį, toks daktaras turėtų būti pašalinamas nuo kontakto su žmonėmis per patrankos šūvį, o prie valstybės valdymo mechanizmo turėtų teisę prieiti tik visuotinį pasitikėjimą ir nepriekaištingą reputaciją turintys, nebent juos išrinktų tokio paties padorumo bei moralės suvokimo stokos kamuojami bendraminčiai.
Tačiau susižavėjimą kelia dar vienas serialo momentas, kuomet, gindamas savo netinkamą elgesį, vienas svarbiausių personažų Š. Birutis, atspindėdamas meksikietiškų serialų gerbėjų lūkesčius, staiga praneša, kad jis savo bičiulį į pavaduotojus paskyrė ne kaip ministras ir politikas, o kaip žmogus... Suprask – politikas, tai ne žmogus, o norėdamas būti žmogumi, negali būti ministru? Žinoma, geriausia kombinacija būna tuomet, kai politiku išrenkama arba ministru paskiriamas žmogus, kuris šių sąvokų niekada neatskiria.
Bet kiekvienas atsivertimas yra vertas pagarbos, tad belieka tikėtis, kad žmogus Š. Birutis ir liks juo, atsisakęs ministro vaidmens, nes, anot jo paties, šios dvi aplinkybės yra nesuderinamos. O kol vyriausiasis filmo scenarijaus autorius, prodiuseris ir režisierius nenurodė kitaip, Š. Birutis – žmogus su ministro kauke, viceministro pareigas Vytautui Vigeliui pasiūlė, norėdamas suteikti viltį ir galimybę puolusiam draugui atsitiesti ir išpirkti visas savo kaltes. Pasirodo, pati geriausia vieta tai padaryti yra Kultūros ministerija, kurios paskirtis ir misija turėtų būti lyg ir kita... Tad gal vertėtų šią valstybinę įstaigą reorganizuoti ne tik į sporto, o dar ir į „pasiklydusių ir tiesos kelio beieškančių kankinių ministeriją“?
Tad gal vertėtų šią valstybinę įstaigą reorganizuoti ne tik į sporto, o dar ir į „pasiklydusių ir tiesos kelio beieškančių kankinių ministeriją“?
Juolab, kad kandidatų į tokius personažus yra ne vienas. Jau neminėsiu puolusių „angelų“, kurie žmogaus – Š.Biručio globojami ir vadovaujami „netyčia“ supainiojo valstybės ir savo pinigines, dėl ko žiūrovų pageidavimu buvo pašalinti iš „skaistykla“ tapusios ministerijos, kurioje vyksta tas beprecedentis netalentingų apsišaukėlių farsas. Pasirodo, kad šalia pagrindinės siužetinės linijos, visą tą laiką savo potemę griežia ir žemesnio rango atlikėjai, kurių vienam patikėtos netgi Kultūros pasiuntinio vaidmuo kaimyninėje rytų šalyje. Nors dėl jo kvalifikacijos šiuo atveju ir nekyla abejonių, tačiau galimos korupcijos šešėlis, po kuriuo pateko kitados brandos atestatą nupaišęs jaunas kūrėjas, dirbęs viceministru, temdo ir šio asmens biografiją, kurios detalės visiškai neseniai buvo paviešintos.
Bet ministras-politikas-žmogus Š. Birutis ir čia nemato problemos, nes kam gi nepasitaiko... Arba dažniausia atsakymo formuluotė yra tokia: kiek gi galima apie tai kalbėti...? Genialu, ar ne ? Jeigu nori išspręsti problemą – nekalbėk apie ją ir viskas išsispręs... Belieka tikėtis, kad šį sumautą filmą stebi ir tie, kas tiesiogiai atsako už žmonėms brukamą menkavertį „meną“, kurio poveikis smegenims yra žudantis. O gal šis spektaklis „Kaip suvaryti Lietuvą į ragą“ nėra vaidybinis filmas, o tikrų tikriausias planas suvaryti Lietuvą į ragą? Gal laikas išjungti projektorių, iš kurio sklinda visa ši pavojinga banalybė ir įjungti šviesą?
Vytautas Juozapaitis yra Seimo TS-LKD frakcijos narys, Šešėlinės Vyriausybės kultūros ministras
