Pažadėjusi kultūros sferoje nepalikti akmens ant akmens, primėčiusi ant kultūros kelio visokių aštrių akmenų, bet nepadariusi to, ką skelbėsi atliksianti, perkraudama kultūros politiką ir ją suderindama visumos požiūriu, kultūros ministrė būsimam Kultūros ministerijos vadovui palieka išdraskytą ministeriją, iš kurios jos vadovavimo metu pasitraukė stipriausi ir gabiausi valdininkai, palieka gąsdinimų, įtampų, priešpriešų atmosferą, kurią suderinti gali tik kultūros asmenybė, turinti administracinės patirties, kultūros nuovokos ir tikro pasiryžimo išgelbėti kultūrą ir ją puoselėti.
Pirmiausia, ko laukia šios sferos bendruomenė, kad naujas vadovas pasakytų, kaip išeivijoje kartodavo poetas ir redaktorius Kazys Bradūnas, kad „kiekvienas žmogus yra labai brangus, kiekvienas žmogus yra vertas dėmesio, brangintinas ir saugotinas“. Kiekvienas! Kiek pažemintų dėl amžiaus, kiek įžeistų dėl nepatikusių darbų ar šiaip jai nepatikusių ir neįtikusių palieka nueinanti į nežinią ministrė? Ne veltui paskutiniais mėnesiais iš kultūrininkų vis dažniau girdėjau baisių kaltinimą – „ji naikina šviesą“. Kultūros šviesą.
Bet šios pastabos ne apie nueinančią ministrę, o apie svarbiausius darbus, kurių ji neatliko per dvejus metus, net jų nepradėjo, nors skelbėsi daranti ir tuoj tuoj baigsianti.
Tikroji svarbiausių kultūros politikos darbų situacija paaiškėjo praėjusį penktadienį, kai ministrė atsakė į mano kolegų Seimo narių V.Kernagio ir R.Popovienės, dirbančių Kultūros komitete, klausimus, kuriais jie kultūros ministrės prašė pasiaiškinti dėl kultūros politikos strateginių darbų.
Norėdami įsitikinti, ar demokratiškai ir profesionaliai rengiami trys svarbiausi kultūros politikos atnaujinimo projektai, ar į jų rengimą įtrauktos kultūros ir meno asociacijos, kultūros politikos geriausi ekspertai, kolegos Seimo nariai 2018 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į kultūros ministrę, prašydami dalykiškai nurodyti, kokiais jos įsakymais ar ministerijos kanclerio potvarkiais buvo sudarytos darbo grupės trijų svarbiausiųjų Lietuvos kultūros politikos darbų, numatytų Seimo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XIII – 85 patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje (150.1. – 153 str.) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 167 patvirtintame Vyriausybės programos įgyvendinimo plane (2.3.6. darbai 1, 2, 3).
Juolab kad daugybe kartų ministrės ir viceministrų pasisakymuose Seimo Kultūros komitete tvirtai ir nebejojant pažadėta, jog greit svarbiausias valstybės įsipareigojimus kultūrai įvardinantis ir šią sritį visuminiu požiūriu suderinantis teisės aktas – Lietuvos kultūros politikos pagrindų įstatymas pagal Vyriausybės priemonių planą bus atliktas laiku – 2017 m. IV ketv. (jį parengti turėjo Kultūros ministerija, Finansų ministerija ir Vyriausybės kanceliarija), o praėjusių metų Seimo sesijos darbotvarkėje Vyriausybės pateiktame pakete jau buvo numatytas šio svarbiausio kultūros politikos visuminius procesus įvardinančio įstatymo svarstymas parlamente (deja, įstatymo projektas nebuvo įregistruotas ir pristatytas Seimui).
Antrąjį strateginį mūsų kultūros politikos atnaujinimo darbą – Lietuvos kultūros strategijos iki 2030 parengimą – Vyriausybė priemonių plane įsipareigojo ir Kultūros ministerijai pavedė atlikti iki 2018 metų I ketvirčio (įpareigotos dvi institucijos – Kultūros ministerija ir Vyriausybės kanceliarija), o šių metų IV ketvirčiui, taigi dabar, gruodyje, turi būti užbaigtas ir strategijos įgyvendinimo priemonių planas – Nacionalinė kultūros programa (ją parengti turėjo taip pat dvi institucijos – Kultūros ministerija ir Vyriausybės kanceliarija).
Dabar jau galutinai aišku, kad Kultūros ministerijos vadovybė veikė bunkerio slapumu.
Šie privalomi strateginiai darbai įvardinti ir Kultūros ministerijos vidiniame dokumente – „LRV programos įgyvendinimo plano darbai ir veiksmai, už kurių įgyvendinimą atsakinga Kultūros ministerija“, kuriame išvardinti ir atsakingi pareigūnai – už įstatymo sukūrimą iki 2017 m. IV ketv. atsakingas kultūros viceministras Gytis Andrulionis ir Roberta Emilija Miliutienė (2.3.6. darbas Nr. 11), už strategijos sukūrimą iki 2018 metų I ketv. atsakingi ministrės buvęs patarėjas Viktoras Bachmetjevas, Eglė Saudargaitė, Daiva Nazarovienė, Ieva Macijauskytė, Rūta Pileckaitė, Jadvyga Lisevičiūtė, Janina Krišinskaitė ir Gintaras Džiovėnas (2.3.6. darbas Nr. 12), o už Nacionalinės kultūros programos, kuri ministerijos apraše vadinama kitaip nei ji nurodyta Vyriausybės nutarime – Lietuvos kultūros strategijos įgyvendinimo priemonių planu, ir tai įsipareigojama paruošti ir patvirtinti 2018 m. IV ketvirtyje (už darbą 2.3.6. darbas Nr. 13 atsakinga vykdytojų komanda visa ta pati, kaip ir strategijos sukūrimo grupė).
Kartu Seimo ir Vyriausybės nutarimuose dėl XVII Vyriausybės programos ypač pabrėžiamas teisės aktų sukūrimo demokratiškumas, kolegialumas (tai ypač akcentuoja kultūros ministrei privaloma įvykdyti Vyriausybės programos 150–153 straipsniai, kuriuose įsipareigojama dirbti vieningai su kultūros asociacijomis ir patariamosios ministerijos tarybomis).
Nežiūrint tvirtų ir aiškių Vyriausybės programos įteisintų darbų ir jų vykdymo pobūdžio, kultūros ministrė Seimo nariams pranešė šokiruojantį faktą, kad dėl nei vieno iš darbų – įstatymo, strategijos ir nacionalinės programos – sukūrimo nesudaryta nė viena projektų parengimo darbo grupė, nors vien tai, kad kelios Vyriausybės institucijos įpareigotos LRV nutarimu juos paruošti reikalauja sudaryti tikslinę darbo grupę.
Ministrė atsakyme miglotai aiškina, kad jau parengtiems dokumentų projektams aptarti bus sudaromos konsultacinės grupės, bet paruoš tuos teisės aktus patys ministerijos darbuotojai. Ministrė nenurodė nei vienos pavardės ir nei vieno darbų įvykdymo termino, tik pranešė, kad dabar jie laukia galimybių studijos pristatymo gruodžio 5 d.
Pasirodo, kad ministrės komanda dar nė nevykdo Vyriausybės programos, kurioje Seimo nutarimu išdėstytas aiškus darbų turinys, o tik ketina remtis galimybių studija, kurios kokybe niekas nėra garantuotas, juolab kad tą galimybių studiją rengia net savo svetainės internete neturinti ir viešai savo veiklos ir kvalifikacijų neskelbianti viešoji įstaiga „Mene“. Kultūros bendruomenė jau viešai suabejojo, ar ta Kultūros ministerijos užsakyta ir diriguojama galimybių studija nebus tik gudri ministerijos vadovų politinių įgeidžių maskuotė, kuri slaptąsias ministerijos politinių pareigūnų sukurptas kultūros įstaigų pertvarkos schemas, kurios pašiurpino visuomenę ir įžeidė kultūros ir meno darbuotojus, pagrįs kaip būtinus veiksmus?
Beje, nacistas Gebelsas yra sakęs, kad jeigu nori, jog tavo melu patikėtų, reikia meluoti taip visuotinai, taip akiplėšiškai, taip tvirtai, tada ir patikės. Seimo Kultūros komitete kultūros ministrė ir viceministrai daugybę kartų komiteto nariams aiškino, kaip sklandžiai, demokratiškai, nuosekliai, kokybiškai vyksta įstatymo kūrimas, kaip gerai kuriama strategija ir nacionalinė kultūros programa, kad viskas bus padaryta kolegialiai, tobulai ir beveik laiku. Tačiau paaiškėjo, jog tai tebuvo visiškas melas ir akių dūmimas.
Dabar jau galutinai aišku, kad Kultūros ministerijos vadovybė veikė bunkerio slapumu, kad joje politinės komandos nariai anonimiškai sudarinėjo egzekuciją primenančias kultūros įstaigų sukoncerninimo slaptąsias schemas, ir kad svarbiausi darbai, kurie ministerijos vadovams privalomi, užmesti neapibrėžtam laikui arba iš viso nebus daromi.
Atvirai meluodama apie strateginių darbų vykdymą Seimo Kultūros komiteto posėdžiuose, kultūros ministrė ir jos komandos nariai ne tik apgavo parlamentą, jos Kultūros komiteto pirmininką Ramūną Karbauskį ir Ministrą Pirmininką Saulių Skvernelį, kurie taip pasitikėjo ministre ir ją gynė. Ministrė, prieš tapdama Vyriausybės nare, Valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkimų kampanijos straipsniuose „Lietuvos kultūros politikos Achilo kulnas“ (2016.08.09) ir Lietuvos kultūros politikai būtinas kokybiškas perkrovimas“ (2016.08.05), kurie paskelbti ir dabar surandami delfi.lt ir 15min.lt, skelbė, jog „administraciniais metodais pažangos nepasieksime“, tvirtino, kad „kaip kultūros žmogus nuolat stebiu ir matau „plika akimi“, kad mūsų kultūros politika – nedemokratiška. Ji neturi demokratinio savirefleksijos mechanizmo“.
O Vyriausybės programoje kultūros politikos srityje, kuri perkelta iš pačios kultūros ministrės rengtų sąjungos rinkiminės programos tekstų, žadama, kad „Lietuvos kultūros ir meno politikos sistemos pagrindai bus įteisinti atskirame Lietuvos kultūros politikos pagrindų įstatyme, kurio nuostatos bus įgyvendinamos patvirtinus ilgalaikės ir vidutinės trukmės kultūros raidos strateginio planavimo dokumentus: 2017 – 2030 m. Lietuvos kultūros strategiją bei jos įgyvendinimo teisės aktą – Nacionalinę kultūros programą“ (150.1. Vyriausybės programos straipsnis).
Dar daugiau – kultūros ministrė Vyriausybės programoje pati įrašė, kad „tobulinsime visuomenės reprezentavimo priimant sprendimus kultūros politikoje praktiką. Skaidrios ir efektyvios kultūros politikos pagrindu turi tapti demokratiniai jos formavimo ir įgyvendinimo principai. Tam turime tobulinti visuomenės dalyvavimą priimant sprendimus kultūros politikoje ir taip stiprinti pasitikėjimą ekspertinio kultūros projektų vertinimo sistema“ (150.2. Vyriausybės programos str.).
Praėjo dveji Vyriausybės darbo metai. Visi trys svarbiausi kultūros politikos programos darbai neatlikti, net nėra sudarytos tarpžinybinės darbo grupės su geriausiais ekspertais jų paruošimui.
Galiausiai Vyriausybės programoje (153 str.) net nurodyta, su kokiomis organizacijos bus kartu kuriami ir įgyvendinami strateginiai kultūros politikos atnaujinimo darbai: „153. Stiprinsime kultūros politikos savireguliacijos mechanizmus. Kartu su nacionalinėmis kultūros ir meno asociacijomis Kultūros ministerija atnaujins ir plėtos Lietuvos nacionalinių kultūros įstaigų asociacijos, sritinių kultūros ir meno įstaigų asociacijų (muziejų, bibliotekų, kultūros centrų ir kt.), meno kūrėjų sąjungų (teatrų, koncertinių organizacijų, meno kūrėjų organizacijų – rašytojų, kompozitorių, architektų, kino kūrėjų ir kt.) ir kitų nevyriausybinių organizacijų asociacijų bendradarbiavimo mechanizmus, kurių tikslu taps pagrindinių kultūros politikos analizių, tyrimų, rekomendacijų, strateginių pasiūlymų pateikimo, koncepcijų ekspertinis vertinimas ir gerosios patirties sklaida. Teisiškai įtvirtinsime nuostatą, jog be aptarimo šioje struktūroje ir jos išsamios viešos rekomendacijos nebūtų priimami jokie esminiai kultūros politikos sprendimai.“
Praėjo dveji Vyriausybės darbo metai. Visi trys svarbiausi kultūros politikos programos darbai neatlikti, net nėra sudarytos tarpžinybinės darbo grupės su geriausiais ekspertais jų paruošimui. Kultūros visuomenė ir ministerija stovi priešingose barikadų pusėse, kultūros visuomenė visiškai nepasitiki kultūros ministre, kantrybė trūko ir pačiam premjerui, žinančiam tikrąją svarbiausių darbų nevykdymo padėtį.
Tad naujajam Kultūros ministerijos vadovui teks nelengva dalia imtis šių svarbiausių darbų, sukuriant patikimas ekspertų grupes, įtraukiant į jas labiausiai patyrusius kultūros ir meno specialistus, jog pažadėtasis kultūros politikos atnaujinimas būtų realus ir kokybiškas.
Ar kultūros politikoje išaus po nakties diena? Ar kiekvienas kultūros žmogus, kur jis besidarbuotų, bus branginamas, vertinamas, išgirstas? Tik kultūros asmenybė gali tai atlikti. Jos ir reikia kultūros ministro poste.
Vytautas Juozapaitis yra Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko pavaduotojas, TS-LKD frakcijos narys.
