Vytautas Juozapaitis: Konkursas LNOBT: kompetencija prieš protekciją?

Pastaruoju metu stebėdamas operos teatre vykusį detektyvą, virstantį tragikomedija, vis dažniau prisimenu seną, muzikantų mėgstamą anekdotą, kuriame žmogus, ieškantis darbo simfoniniame orkestre, paklaustas, ar moka griežti smuiku, atsako – nežinau, nemėginau...
Vytautas Juozapaitis
Vytautas Juozapaitis / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Šis labai subtilus, bet tuo pat metu, itin taiklus profesinis juokelis apibūdina apsišaukėlius, kurie, pasinaudoję situacija, imasi darbų, apie kuriuos išmano tiek, kiek jiems leidžia vaizduotė, arba nenumaldomas noras tapti tuo, kuo likimas neleido tapti...

Dar blogiau, kai tokie akibrokštai nutinka politikų valia. Na, kad ir situacija, kuomet žaibiškai pašalinusi iš pareigų netekusį pasitikėjimo ilgametį operos vadovą, kultūros ministrė, lyg iliuzionistas zuikį iš cilindro ištraukia meno pasaulyje niekam negirdėtą ir visiškai nežinomą žmogų bei paskiria jį vadovauti vienai sudėtingiausių ir tuo pat metu, svarbiausių aukštojo meno institucijų.

Ir tai padaro vienasmeniškai, nesitarusi nei su viena patariamąjį balsą turinčia oficialia Kultūros ir meno, ar LNOBT taryba, ar Kolegija. Tiesiog, savo gyvenime su operos ir baleto gyvenimu nieko bendra neturinti politikė nusprendžia, kad galimai jos, ar kurio nors ministrės kabineto politinio pasitikėjimo nario asmeninis bičiulis (nes kito argumento kultūros ministerija nepateikė) nuo šiol valdys daugiamilijoninį biudžetą. Tiesa, su išlyga, kad tai bus laikinai. Ir šį žingsnį būtų buvę galima suprasti ir priimti, kaip prevencinę priemonę įstaigos finansinei padėčiai nustatyti, mat, laikinasis vadovas yra žinomas finansininkų bei draudimo srities bendruomenei kaip gabus projektų vadovas.

Tačiau visa bėda ta, kad ministrė, skelbdama konkursą LNOBT generalinio direktoriaus pareigoms užimti, specialiuose reikalavimuose visiškai ignoravo darbo kultūros ir meno srities būtinumą ir pirmą kartą Lietuvos istorijoje sukūrė precedentą bei sudarė galimybę žmogui, kuris iki paskyrimo operos laikinuoju vadovu su šia sritimi turėjo bendra lygiai tiek pat, kiek tas žmogus, ieškojęs darbo ir sutikęs pagriežti smuiku, prieš tai to niekada nemėginęs...

Kita vertus, kad jau prabilome apie iliuzijos meną, kuris žiūrovus verčia patikėti tuo, ko iš tiesų nėra, galime daryti prielaidą, kad teatre būna ir stebuklų... Ir jeigu šis laikinasis vadovas, be jokios savikritikos nusprendęs garbingai dalyvauti konkurse, pateiktų savo unikalią teatro meninės ateities viziją ir ją apgintų – būtų puiku.

Tačiau ir čia tokie lūkesčiai nepasiteisino, nes, vos paskelbus minėtą konkursą, laikinasis vadovas ėmėsi įstaigos restruktūrizacijos, įvesdamas papildomas pareigas ir skirdamas į jas žmones savo nuožiūra. Arba ne savo... Nes niekas manęs neįtikins, kad žmogus, gyvenime profesionaliai nesidomėjęs kultūros ir meno vadyba, fiziškai nebuvęs tokių įstaigų užkulisiuose ir turėdamas itin negausią netgi žiūrovo patirtį, atvykęs tiesiai iš Bulgarijos banko, kuriame skubiai paliko nebaigtus darbus, savarankiškai keičia tokios subtilios ir ypatingo jautrumo bei kompetencijos reikalaujančios įstaigos struktūrą ir būtent jos meninę dalį!

Maža to, iškelia klausimą, ar ne per daug rusų mokyklos mūsų baleto repertuare, tuo pademonstruodamas ne savo išmanymą baleto srityje, o galimas tiesiogines sąsajas su vienu ministerijos politinio pasitikėjimo pareigūnu, garsėjančiu meile šiuolaikiniam šokiui... Ir daro tai konkursui įsibėgėjus... Kai visi potencialūs pretendentai kuria planus bei strategijas, jų pagrindinis konkurentas, turėdamas tiesioginį ministrės leidimą ir globą (nes kitu atveju to nebūtų įmanoma padaryti), dar kitaip vadinamą protekcija, pačiu įžūliausiu būdu naudojasi valdingais įgaliojimais ir teatro bendruomenei skelbia savo penkerių metų darbo planą, duodamas suprasti, kad jo likimas šioje įstaigoje jau kaip ir nuspręstas...

Na, o tuo metu visų pretendentų programos pristatytos, Vyriausybės reglamente nurodytas terminas, per kurį potencialūs konkurso dalyviai privalo būti informuoti apie jų atitikimą reikalavimams baigėsi, tad jokių kliūčių paskelbti paskutinį etapą ir nustatyti konkrečią datą, kuomet bus įvardintas naujasis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinis direktorius, atsakingas ne tik už finansus, bet, visų pirma, už meninį lygį bei dešimtmečius trukusios garbingos Lietuvos operos ir baleto istorijos tąsą, nebėra.

Nebent... pasitvirtintų nuogąstavimas, kad visas šis procesas yra taikomas prie ministerijos galimai proteguojamo pretendento asmeninių planų. Na, bet tai jau būtų akivaizdus tarnybinių pareigų panaudojimas savo, ar savo proteguojamų asmenų naudai ir, neabejoju, būtų vertintinas tarnybinės etikos sargų. O ir politinių taškų nei ministerijos vadovybei, o ypač ją delegavusiai valdančiajai daugumai toks veiksmas nepridėtų. Ir ne tik politiniu, bet ir žmogiškuoju lygmeniu, nes į karjeros viršūnę lipant per kitų galvas dera nepamiršti, kad vieną dieną per tas pačias galvas teks nulipti žemyn...

Taigi, belieka tikėtis, kad kultūros ministrė ras savyje jėgų ir, pripažinusi klaidą, bent šioje situacijoje pasielgs garbingai, į konkurso vertinimo komisiją pakviesdama ne sau pavaldžius ir/ar asmeniškai suinteresuotus valstybės tarnautojus, ar labai abejotinais kriterijais sudarytos Profesionaliojo scenos meno įstaigų tarybos, kurios daugumą sudaro ministrės politinio pasitikėjimo pareigūnams artimi žmonės, kandidatus, o išties visuomenėje pripažintus kultūros ir meno bendruomenės autoritetus, žinoma, nepamirštant ir finansų valdymo specialistų, išmanančių ir kultūros vadybos subtilybes. Be jokios abejonės, visi konkurso vertinimo kriterijai privalo būti skaidrūs ir visiems suprantami vienodai, kaip ir būtina užtikrinti, kad pasibaigus konkursui visuomenė būtų informuota apie šios vertinimo komisijos sudėtį bei argumentus, lėmusius vieną ar kitą sprendimą.

Na, o mums visiems, kam iš tiesų skauda dėl teatro ateities, belieka sau palinkėti sulaukti kandidato, nesusijusio su jokia politine, vadybine ar kita grupuote, kas būtų įmanoma tik tuo atveju, jeigu šis žmogus būtų užsienietis, profesionaliai išmanantis kultūros ir meno vadybą, finansus ir turintis neginčijamą meninę kompetenciją bei reikalingą darbo šioje srityje patirtį, be lietuvių kalbantis dar keturiomis kalbomis ir ... iš tiesų mokantis griežti smuiku! Įdomu, ar ministrė pasiruošusi priimti tokį iššūkį?

Prof. Vytautas Juozapaitis yra Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Seimo Kultūros komiteto narys.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis