O kaip mes švenčiame ir kokią dovaną ruošiame savo Motinai Tėvynei Lietuvai, kurios šimtąjį gimtadienį taip iškilmingai paminėjome vos prieš kelias savaites? Ką gi ketiname padovanoti, ar bent palinkėti Jai, sulaukusiai dvidešimt aštuonerių metų nuo dienos, kuomet po penkiasdešimties metų kraujavimo ir sąmonės užtemdinimo Lietuva, lyg toje pasakoje, buvo prikelta naujam gyvenimui, kurio dalimi esame mes visi, būnantys neatsiejama Jos kūno ir sielos dalis?
Ir apskritai, ar mes suvokiame, kiek svarbi yra toji Kovo 11-oji, kuri mūsų anūkams ir jaunesniems vaikams yra gili senovė, apie kurią sužinoma iš knygų ir, ačiū Dievui, dar ir iš gyvų liudininkų pasakojimų? Ar tikrai visi suprantame, kad jeigu ne toji Kovo 11-oji, tapusi antrąja Lietuvos Respublikos gimimo diena, šiandien nebūtume šventę nei šimtmečio, nei galėtume svajoti apie ateitį, nei turėtume dabartį, kuri , jeigu tokia būtų, veikiau primintų bolševikinio maro ir dvasinės prievartos sužlugdytos generacijos agoniją.
Tik ar visi tie liudininkai yra tikri ir kodėl vis atsiranda melagingų liudininkų, kurie, paneigdami visas žmogiškąsias vertybes, renkasi melo ir klastos kelią? Kodėl vis dar esame atsparūs dviveidiškumui ir veidmainystei ir, užuot negailestingai naikinę tą, vis dar gajų ir paveikų bolševikinį užkratą, renkamės tylaus ir kinkas drebinančio bailaus stebėtojo poziciją? Naiviai įsivaizduojame, kad ši, dar penkiasdešimt metų mus kamavusi pandemija, nusinešusi šimtus tūkstančių gyvybių ir sužalojusi milijonų likimus, šį kartą mus aplenks? Nieko panašaus!
Melo imperijos, tebegyvuojančios mūsų kaimynystėje skleidžiamas pavojus ne tik nesumenko, bet pasidarė dar labiau pažeidžiantis: jis mutavo ir įgavo visiškai naujas formas hibridinio viruso, kuris dviveidžių melagių ir veidmainių, gebančių manipuliuoti žmonių patiklumu, pastangomis užkrečia tuos patikliuosius. O ligos simptomai yra labai atpažįstami – užkrėsti to baisaus viruso, patiklieji, garbindami ligos sukėlėjus, pradeda abejoti. Viskuo. Sąžine, dora, teisingumu, padorumu. Pagaliau, savimi pačiais ir savo valstybe, be kurios kiekvienas mūsų iš tiesų tampame vėjo nubloškiamais rudeniniais, niekam nereikalingais lapais.
Tad ką gi mes padovanosime Lietuvai jos pri(si)kėlimo naujam gyvenimui dienos proga ? O gal reikėtų klausti, ką gi mes padovanosime kiekvienas sau ir savo artimajam, Lietuvos, be kurios mes būtume niekuo, atgimimo dienos proga? Juk Lietuva yra ne kas kita, kaip kiekvienas mūsų su savo mintimis, patirtimi, džiaugsmais, rūpesčiais, patirtimi, meile, pykčiu, gerais norais. Juk būdami sveiko proto ir suvokdami savo elgesio pasekmes, nei vienas nežalojame savęs ar sau brangių žmonių, juk nei vienas iš mūsų, jeigu esame sąžiningi ir garbingi, nelinkime sau ar savo vaikams bei artimiesiems tapti melagiais ir gyventi silpnesnių žmonių sąskaita.
Gal Lietuvos suasmeninimas priduoda ir supratimą, kad Jos ir Joje gyvenančių žmonių gerovė priklauso tik nuo kiekvieno iš mūsų valios ir pastangų saugoti Lietuvos garbę ir orumą kaip savo asmeninę relikviją, kurią privaloma saugoti ir perduoti ateities kartoms, nes niekas kitas už mus to nepadarys.
Taigi 1990 metų Kovo 11-tąją sau ir visam pasauliui paskelbėme, kad esame tauta, verta savo protėvių garbingos istorijos, menančios ilgus didingos praeities šimtmečius ir, įkvėpti bei įpareigoti 1918 ir 1949 metų Lietuvos didžiavyrių paskelbtų Nepriklausomybės deklaracijų, ryžtingai nutraukėme mus pančiojusius sovietinės okupacijos prievartos saitus. Todėl pati didžiausia dovana Lietuvai ir kiekvienam iš mūsų šios istorinės dienos proga turėtų būti ne kokios nors formalios prakalbos, pasipuošus tautinių kostiumų replikomis, ar begarbinant kokį nors dirbtinai supiltą žemės kauburį ir paskelbiant jį Visatos centru, o tylus pasižadėjimas patiems sau saugoti Lietuvą kaip savo akies vyzdį nuo dviveidžių apsišaukėlių, mintančių nuoširdžių žmonių patiklumu.
Kovo 11-oji – tai ne paprasta diena, kurią turėtume tik prisiminti. Tą dieną Aukščiausiasis mūsų, gyvenusių ir tebegyvenančių 20 ir 21 sandūroje tautai drąsių ir garbingų signatarų asmenyje suteikė dar vieną galimybę atgimti ir eiti pirmyn. Tad, eikime ir nesustokime ! Svarbiausia – nesustokime mąstyti ir budėti bei prisiminkime, kad norėdami išlikti ir būti Kovo 11-ąją privalome prisiminti kiekvieną dieną. Kaip ir Sausio 13-ąją, kaip ir Birželio 14-ąją, kaip ir Vasario 16-ąją, kaip ir daugelį mums ir mūsų tautai brangių ir nepamirštamų dienų, atvedusių į šią, svarbiausią Naujausių laikų Lietuvos istorijos dieną, be kurios negalėtume įsivaizduoti nei vienos kitos savo gyvenimo dienos. O tai prisiminti labai paprasta: tereikia ne save Lietuvoje, o Lietuvą savyje mylėti.
Prof. Vytautas Juozapaitis yra Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys
