Na, dėl tokių sąvokų kaip Motina, Tėvynė, Dievas prieštaravimų lyg ir neturėtų kilti, nes būtent šie trys raktiniai žodžiai atspindi žmogaus egzistencinės svarbos reikšmes – Meilę, Viltį ir Tikėjimą. Paprasta, suprantama ir gilu. Bet kas nutinka su žmogumi, kuomet jo lūpose gimsta ne mažiau sakralus ir vertas įsiklausymo žodis – Kultūra?
Kalbu ne apie tuos, kurie diena dienon tarnauja ir aukojasi tautos ir kiekvieno individo dvasinio turtinimo lauke, kuriame ir formuojasi sąmoningos asmenybės, kuriančios visuotinės gerovės valstybę. Liūdina kai kurių valdininkų ir politikų naudojama retorika, kurioje Kultūros sąvoka yra prilyginama paslaugų kategorijai, kurios reikalingumą, anot aukščiau paminėto tyrimo, nustato patys tos paslaugos vartotojai, priklausomai nuo kiekvieno fiziologinio poreikio būti pasitenkinusiam...
Liūdina kai kurių valdininkų ir politikų naudojama retorika, kurioje Kultūros sąvoka yra prilyginama paslaugų kategorijai.
Ir štai žodis kultūra, ištartas ar užrašytas tokio vartotojo, juolab, užimančio valstybines pareigas, kuriam ir meilės sąvoka taip pat asocijuosi su paslauga, tampa banaliu raidžių rinkiniu, niekaip nesusijusiu su jo piltietiškumo samprata. O pilietiškumas, be su Motinos pienu įskiepytos meilės Tėvynei ir Dievo palaimos, apskritai nėra įmanomas.
Ir štai žodis, turintis stebuklingą įtaigos galią, savyje nešdamas prasmę ir patį svarbiausią žmogiškoji orumo turinį, suderintas su paslaugos sąvoka, tampa beprasmiu daiktavardžiu. Panašiai kaip plaštakės: niekuo nenusikaltusių skraidančių padarėlių pavadinimu kažkodėl pavadintos kūniškos meilės paslaugas teikiančios gražiosios lyties atstovės, kurių prie kultūros sektoriaus lyg ir nebūtų padoru priskirti.
Tad kyla klausimas, ar kultūros sąvoką nuleidžiant iki paslaugų lygmens, tikimasi pakelti masažų su laiminga pabaiga prestižą, ar vis dėlto, už valstybės ir joje gyvenančių pilliečių dvasios turinį atsakinga kultūros bendruomenę norima prilyginti smegenų masažo su laiminga pabaiga teikėjų kategorijai?
Bet kuriuo atveju, šis viešas nesusipratimas, jau tapęs savaime suprantama norma, septynmyliais žingsniais tolina mus nuo orios ir taurios valstybės, kurios gyventojai svarbiausia savo pareiga laikytų tos valstybės nepriklausomybės gynimą, sampratos. Šia kryptim judant, vargu bau ar ilgainiui bebus įmanoma įtikinti jaunuolius, kad meilė, viltis ir tikėjimas, šiandien klasifikuojami įvairiose kultūrinių paslaugų ir pasitenkinimų registro lentelėse išskirtinai tik pagal besąlyginių refleksų suformuotų instinktų tenkinimą, ir sudaro dvasinį turinį – esminį žmogiškosios esmės atpažinimo ženklą.
Taigi, žodis... Nieko nereiškiantis ir tuo pat metu – visagalis. Lemiantis ištisų tautų ir valstybių likimus, ateitį ir saugantis istorinę atmintį. Tačiau viskas priklauso nuo tą žodį ištarusiojo sąmonės aiškumo ir sielos taurumo bei nuo tą žodį išgirdusio gebėjimo atpažinti jame užkoduotą prasmę. Kitaip – visa tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų kultūros sąvokos supratimo.
Tad nenustebkime, kad teikdami vieni kitiems įvairaus pobūdžio kultūrines paslaugas, įskaitant ir smegenų masažą – plovimą, nebūtinai sulauksime laimingos pabaigos, o veikiau sugrįšime į žmogaus ir visuomenės evoliucijos raidos natūrinio ūkio stadiją, arba dar blogiau – vieną rytą pabusime kailyje pirmykščio homo erectus (stačias žmogus), kurio svarbiausias tikslas – numalšinti alkio jausmą ir patenkinti kitokius fiziologinius poreikius.
O nuo šio klaikaus sapno mums skiria tik žodis... Vienas žodis – Kultūra.
Prof. Vytautas Juozapaitis yra Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys, TS-LKD Šešėlinės Vyriausybės kultūros ministras
