Ko gero, kiekvienas save su kultūros pasauliu betapatinantis, ar suvokiantis šios srities svarbą mūsų valstybės raidai, dažnai mintyse pasvajoja ateisiant dienai, kuomet Seimas, padėjęs į šalį nesutarimus ir barnius, vieningai paskelbs pasauliui, kad nuo šiol kultūra įgauna specialų statusą. Ech, atsidus dažnas, jau praradęs viltį, kad tai galėtų šiame gyvenime įvykti...
Tačiau, žinau tikrai, kad rasis ir tokių, kurie, perskaitę šias eilutes, patirs deja vu jausmą: kur aš tai mačiau...? Ir tikrai, bent kiek giliau ir išsamiau besidomintis kultūros politika bei kitados priimtais teisės aktais kultūrininkas nesunkiai atpažins 2010 m. birželio 30 dieną priimto Lietuvos Respublikos Seimo Nutarimo DĖL LIETUVOS POLITIKOS KAITOS GAIRIŲ PATVIRTINIMO, kurį pasirašė tuometė Seimo Pirmininkė Irena Degutienė, preambulę...
Taip taip, tai įvyko lygiai prieš 10 metų, valdžioje esant TS-LKD, kurios paskirta Vyriausybė, šalyje siaučiant ekonominei krizei, buvo įpareigota parengti ir patvirtinti Lietuvos kultūros politikos kaitos gairių įgyvendinimo planą iki tų pačių metų gruodžio 1 d., kas ir buvo padaryta. Deja, tolimesnis šių plano įgyvendinimas tapo nebeįmanomas, nes 2012 m. , o vėliau ir 2016 m Lietuvoje pasikeitė Vyriausybės, kurių vadai ir tų vadų vadai nusprendė, kad LR Seimo priimti nutarimai jiems negalioja... Arba jie paprasčiausiai nepasidomėjo jau galiojančiais teisės aktais ir nusprendė, kad, dviratį pradės kurti iš naujo... O, beje, vis dar aktualiame ir tebegaliojančiame, tik dabartinių valdančiųjų kažkodėl pamirštame dokumente, surašyti ilgalaikiai pagrindiniai siekiniai, plėtojant Lietuvos kultūrą dar nepaseno ir vis laukia-nesulaukia tų, kurie juos tiesiog perskaitys ir pradės įgyvendinti:
1) įtvirtinti kultūrą kaip strateginę valstybės raidos kryptį, teikiant prioritetą kultūros politikai;
Juk per metus įgyvendinę bent po vieną nuostatą, jau šiandien turėtume rezultatą, kurio siekiame nuo pat 1990-ųjų...
2) reformuoti ir demokratizuoti kultūros valdymą, plėtojant kultūros savireguliaciją;
3) gerinti esamą kultūros sistemos finansavimą, užtikrinant kultūros sektoriaus uždirbtų pinigų grąžą kultūrai;
4) užtikrinti autorių teisių ir gretutinių teisių aukšto lygio apsaugą, didinti Lietuvos kūrėjų intelektinį kapitalą ir juo pagrįstą kūrybinių industrijų konkurencingumą;
5) ugdyti kultūrines žmogaus kompetencijas ir kūrybingumą visą jo gyvenimą;
6) formuoti bendrą integralios paveldo apsaugos politiką;
7) užtikrinti Lietuvos darnų vystymąsi, derinant paveldosaugos ir aplinkosaugos tikslus su urbanistine plėtra ir erdviniu planavimu;
8) didinti kultūros prieinamumą visoje Lietuvoje;
9) plėsti Lietuvos kultūrinę erdvę, vienijant Lietuvos atstovus pasaulyje;
10) konceptualiai, kryptingai siekiant ilgalaikių tikslų, skleisti Lietuvos kultūrą užsienyje
Juk per metus įgyvendinę bent po vieną nuostatą, jau šiandien turėtume rezultatą, kurio siekiame nuo pat 1990-ųjų... Atrodytų – taip paprasta. Per metus – po vieną: nesiblaškant, neieškant „sliekų ant asfalto“, o susitariant ir įgyvendinant jau pasiektą susitarimą... Tiesa, istorinio teisingumo dėlei tenka pripažinti, kad vieną konkretų darbą, numatytą GAIRĖSE, 2012 benueinantis Seimas spėjo padaryti – įsteigta Kultūros taryba, tačiau šio darinio šiandieninis „patobulintas“ pavidalas gerokai skiriasi nuo autorių užmanymo. O prie GAIRIŲ užuomazgos ne tik Seimo daugumos būta: darbo grupė, kurios narių šviesiose galvose gimė šio progresyvaus ir beprecedenčio teisės akto užuomazgos, buvo sudaryta Prezidentės Dalios Grybauskaitės potvarkiu: projekte buvo pabrėžiama, kad „ilgalaikėje Lietuvos strategijoje kultūrą būtina laikyti strategine valstybės raidos kryptimi, o šiuo metu kultūra ir menas, taip pat su kultūra susiję ekonomikos, socialinės sanglaudos, darnios aplinkos aspektai nėra valstybės politikos prioritetai“. Jau tuomet pagrindinėse valdžios institucijose buvo aišku, jog „Lietuvos kūrybinis sektorius sukuria apie 5 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP). Tai rodo, jog dabartinis kultūros srities finansavimas yra netinkamas ir neteisingas, nes kultūrai skiriamos lėšos neadekvačios jos sukuriamai pridėtinei vertei. Dėl to gairėse raginama atsisakyti požiūrio į kultūrą kaip į išlaikytinę, o jai skiriamas valstybės biudžeto lėšas laikyti ilgalaike investicija.“
Taigi, labai simboliška, kad tarp GAIRĖSE numatytų būtiniausių uždavinių – sukurti kultūros ekonomikos indėlio į BVP skaičiavimo metodologiją ir pasiekti, kad iki 2020 metų į kultūrą ir kūrybos ekonomiką valstybė investuotų adekvačiai šios srities sukuriamai BVP daliai terminas sukanka būtent šiandien, kuomet tie, kurie per aštuonerius metus padarė viską, įskaitant ir Kultūros komiteto įkūrimą, kad tai nenutiktų, šiandien neraudonuodami vietoj pasiekto Seimo dar 2010 m užduoto tono ir nubrėžto tikslo mums bruka pakaitalą – Lietuvos kultūros politikos pagrindų įstatymo projektą, kuriame, užuot reglamentavus ankstesniuose dokumentuose valstybės įsipareigojimus kultūrą ir meną pakylėti iki strateginės – valstybinės svarbos, jau sąvokų skiltyje kultūra „pastatoma į vietą“: „Kultūros paslaugos teikėjas – kultūros įstaiga, nevyriausybinė organizacija, meno kūrėjas ir kitas fizinis ar juridinis asmuo, teikiantis kultūros paslaugas.“
Atsiprašau visų, kurie kai kurias mano mintis jau bus girdėję ar skaitę kituose straipsniuose: patikinu Jus, tai – ne fantazijos stokos pasekmė, o kantrus bandymas prisibelsti iki tų, kuriems pirmą kartą perskaitytas tekstas įspūdžio nepadaro. Čia kaip su tomis GAIRĖMIS – priimtos prieš dešimt metų ir lyg buvos skaitytos, bet pamirštos ir padėtos į šalį geresniems laikams. O gal jau pats metas tiems laikams ateiti? Jeigu tik, žinoma, ne tik nepatingėsime dar kartą perskaityti 2010 LR Seimo priimtas Lietuvos kultūros politikos kaitos gaires, bet ir padarysime viską, kad jos pagaliau taptų kūnu.
Vytautas Juozapaitis yra Seimo narys.
