O gal tai ir yra esminė priežastis, kodėl ne visų tekstai ir ne visuomet yra pagarsinami? Gal baiminamasi, kad tos išsakytos mintys bus suprastos kitaip nei kažkieno sugalvota ir iš anksto nurodyta? O žodžiai, tapę kūnu, gali sulaukti neprognozuotų pasekmių, kurie galimai pakenks tų leidinių reputacijai? O gal priežastis kiek prozaiškesnė – tie komentarai, švelniai tariant, paprasčiausiai neatitinka tų leidinių šeimininkų etikos bei moralės sampratos, kuri siejama su finansų valdymo dimensija, kuriai ankstesnės mano paminėtos kategorijos yra netaikytinos?
Žinoma, tokiu būdu informacijos srautas yra valdomas kryptingai, o ir sąmoningai siaurinamas skaitytojų ratas, dažnai negaišdamas laiko, apsiriboja vienu laikraščiu, ar tai būtų popierinis spaudinys, ar virtualiose platybėse visam pasauliui prieinamas. Labai liūdna, bet ši formulė taikytina ir nacionaliniams televizijų kanalams, kuriuose ta pati žinia ar procesai pateikiami kartais neatpažįstamai skirtingai. Iš pirmo žvilgsnio, anokia čia problema! Sumanūs viešųjų ryšių specialistai dar įžvelgs ir demokratijos privalumų požymių, kuriuos paneigti išties būtų labai sunku.
Tačiau demokratija tai būtų galima pavadinti tuomet, jei žiniasklaidos priemonės sąžiningai pateiktų objektyvią informaciją, kuri tame pačiame leidinyje atspindėtų visų suinteresuotų grupių ar asmenų nuomonę, paliekant teisę susidaryti savo nuomonę pačiam tos informacijos vartotojui, t.y. piliečiui, nuo kurio nuomonės tiesiogiai priklauso rinkimų rezultatai. O kas tai yra rinkimų rezultatai? O gi visų mūsų garbė ir orumas. Ar mes esame tikri, kad šios sąvokos atspindi realią mūsų visuomenės sveikatos būklę? Manau – ne!
Ankstų penktadienio rytą perskaičiau viename Lietuvos dienraštyje išspausdintą mano kolegos ir labai gerbiamo scenos meistro Rimanto Bagdzevičiaus įžvalgas bei požiūrį į Lietuvą, kuriame jis apnuogino tą gyvą nervą, kurio maudulys kankina mus visus nepriklausomybės metus. Gal išskyrus tuos du pirmuosius, kuomet visi buvome paveikti Sąjūdžio dvasios sukeltos euforijos, kurios likučiai vis dar mėgina prasiskverbti šen bei ten lyg ta žolytė išasfaltuotoje miesto gatvėje. Taigi Rimanatas lyg gydytojas, norėdamas diagnozuoti paciento ligą, užčiuopė pačius skausmingiausius taškus. Tačiau geras gydytojas neturėtų apsiriboti vienos ligos diagnoze. Štai čia ir iškyla tas svarbiausias klausimas: o kas toliau? Gimė mintis, kuri virto žodžiu. Tas žodis tapo kūnu – jis pasėjo kitame žmoguje mintį, kuri pagimdė kitus žodžius. O kuomet tos mūsų mintys ir žodžiai pagaliau virs kūnu? Kuomet mes visi, užuot virkavę ir aimanavę bei ieškoję kaltų, patys pradėsime veikti idant ta padėtis keistųsi.
Vienintelė viltis – rinkimai. Bet gi jie ką tik įvyko! Ką tik visa tauta turėjo unikalią progą nuversti taip nekenčiamą valdžią ir išsirinkti sąvąją, tik žmonėmis besirūpinančią. Ir išsirinko tikrai puikią, neklystančią valdžią, pasirinkusią unikalų veikimo būdą, kurį geriausiai apibūdina patarlė – „neklysta tas , kas nedirba“. Sakau tai tikrai be jokio sarkazmo ar pagiežos. Tiesiog liūdnai konstatuoju realybę, kurios nematymas tikrai nėra mažesnė blogybė nei anosios valdžios padarytos klaidos.
Tai kodėl ir vėl blogai? Kodėl ir vėl sėjamas nepasitikėjimas ir neviltis? Kodėl ir vėl kalti visi: valstybė, Seimas, partijos, valdžia, demokratija, piliečiai, švietimas, žiniasklaida, tolerancija, netgi dvasininkija? Ką reiktų padaryti ar pasakyti, kad pagaliau Lietuva atsibustų iš to letargo miego ir pradėtų naują gyvenimą? O gal tos išeities visiškai ir nereikia? Gal tai ir yra tas atsakymas į mums visiems taip rūpimą svarbiausią klausimą?
Kuo toliau, tuo labiau ši mintis manęs neapleidžia. Mintis, kuri, kažkieno pagimdyta, jau seniai tapo kūnu: Lietuva savo pačios valstybės piliečių rankomis murkdoma gilyn į liūną, iš kurio, pritrūkusi dvasinių jėgų, savarankiškai išsikapstyti nebegali. Tai kas belieka? Ogi paprašyti mus išgelbėti ko nors iš šalies! Kaip tai nutiko keturiasdešimtaisiais ir truko ilgus dešimtmečius, kuomet mums buvo brukama mintis, kad esame nevisaverčiai ir neverti tvarkytis savo šalyje taip, kaip mums prisakė garbūs protėviai. Ar tik ne tai yra visos tos informacijos jūros teikiamų „gėrybių“ pasiūlos tikslas? Juk dar nuo tų „šviesios saulės“ laikų vyresni ir viduriniosios kartos žmonės intuityviai vedami sąlyginio reflekso besąlygiškai tiki tuo, kas parašyta laikraštyje, na, o jeigu dar parodoma per televizorių – diskusijai erdvės nebėra.
Žinoma, mano komentaras apie straipsnį, nenurodant šaltinio, pasmektas būti nesuprastas. Tačiau, nurodęs šaltinį, būsiu pasmerktas būti neišgirstas.
Kaip ir neliko erdvės diskusijai mūsų vilties citadelėje – švietimo sistemoje visais lygiais. Šiurpu ir liūdna matyti pedagogus ar įstaigų vadovus, kurie priversti klusniai vykdyti politinės valios principu suformuotų suinteresuotų asmenų grupių užgaidas, kurios ne tik neneša naudos pagrindiniam šių procesų kryptingumo tikslui – moksleiviui ir studentui, bet dar ir diskredituoja tuos pačius mokytojus jų auklėtinių akyse, kuomet anieji nesugeba paaiškinti „aukščiau stovinčių“ nurodinėtojų veiksmų logikos ir pagrįstumo. Tad sąmoningai ar ne ir vėl yra ugdoma ne mąstančių ir analizuojančių, o klusniai vykdančių įsakymus jaunoji karta, kuri, atėjus dienai X, taps puikiu įrankiu valsybės nedraugams, kai jie galės pasakyti, kad Lietuva ir vėl pasirinko savo „išsilaisvinimo“ kelią savo valia.
Tad gerbiamo Rimanto rašinyje, kuriame skaudžiai kliuvo visiems be išimties, pasigedau recepto. Na, bent pastangos pamėginti atrasti atsakymus į jo paties pateiktus klausimus, kuriuos mes visi žinome iki kaulų smegenų. Ir štai šioje vietoje tenka paminėti dar vieną pilietiškumo išraiškos kategoriją – atsakomybę. Išties teatrinė patirtis ir meninių procesų suvokimas yra neįkainojamas privalumas. Tačiau drįstu teigti, kad šį modelį perkelti į politinį šalies gyvenimą būtų daugiau nei neatsakinga. Juk teatro žanro prigimtinė varomoji ir generuojanti jėga yra konfliktas. O viešajame politiniame gyvenime, nuo kurio darnos priklauso mūsų visų gerovė, pagrindinis tikslas yra konsensusas, t.y. visiems priimtino sprendimo ieškojimas. Kitas klausimas, ar ši privaloma siekiamybė tikrai yra visų politinių partijų, turinčių atstovauti visuomenei, veiklos motyvas?
Na, bet tai paliksiu kiekvieno sąžinei. Tuo tarpu aš miegu ramiai. Nors, pasitraukęs iš „didžiosios scenos“ į „didžiają politiką“, šalia teisės kalbėti laisvai bei reikalauti iš kitų, pasirinkau dar ir pareigą veikti ir atsakyti už savo veiksmus. Bet kuriuo atveju aš kalbu tai, kuo tikiu, ir tikiu tuo, ką kalbu. Nuoširdžiai linkiu to paties ir Rimantui bei kitiems savo kolegoms iš kultūros, meno, mokslo pasaulio. Jeigu mums visiems rūpi Lietuva – apsispręskime, kurioje mes pusėje: ar nuolankaus konjungtūrizmo, tikintis įtikti savo darbdaviui–šeimininkui, ar pilietinio principingumo, kuomet aiškiai ir raiškiai išsakome savo poziciją, nepriklausomai nuo partiškumo ar narystės visuomeninėje organizacijoje. Merkantilizmo propaguotojų ar tiesiog elementarių nusikaltėlių pasitaiko visur. Taip, politikoje jų daugiau, nes padorūs ten neina. O neina todėl, kad tie patys padorūs daro viską, kad anieji atrodytų nepadorūs... Tačiau, koks paradoksas – tie patys padorūs tuos nepadoriuosius ir išrenka. Ir vėl ratas apsisuko.
Na, o politinės partijos Lietuvoje tikrai nėra uždari klubai, vienijantys „išrinktuosius“. Dar daugiau – politinės partijos, kaip ir visame demokratiniame pasaulyje, yra vienintelė priemonė valstybei valdyti. Ir nebūtinai jos nariai yra „valdžios trokštantys“. Graudu, bet šis „apibrėžimas“, likęs iš „komunistų“ partijos laikų, ilgam iškraipė normalios demokratinės valstybės vystymosi procesų raidą, kuomet civilizuotos ir vienintelės piliečių atstovavimo organizacijos laikomos blogiu. Jeigu šios sistemos kritikai pasiūlytų alternatyvą – dar bent būtų pagrindas pokalbiui. Na, o dabar belieka palinkėti pasirinkti teisingą partiją ir padaryi viską, kad joje būtų kuo daugiau padorių ir sąžiningų žmonių–bendraminčių, kurie ne tik pavirkautų, bet ir pasiūlytų vaistų ligai išgydyti.
Žinoma, mano komentaras apie straipsnį, nenurodant šaltinio, pasmektas būti nesuprastas. Tačiau, nurodęs šaltinį, būsiu pasmerktas būti neišgirstas. O gal vis dėlto pamėginsiu. Gal tai taps paskata nebedalinti Lietuvos ir jos teritorijos įtakos zonomis, visomis priemonėmis uzurpuojant tautiečių teisę į laisvą žodį, kuomet vienuose leidiniuose aprašomi žmonės, šiukštu, yra nepriimtini kitų leidinių puslapiuose vien todėl, kad jų atstovaujama partija nemoka „ramybės“ mokesčio? Gal pagaliau visi suvoksime „Lietuvą“ ne kaip savo interesų įtakos veikimo zoną, o kaip savo ir savo vaikų bei palikuonių istorinę Tėvynę, už kurią privalome būti vienodai atsakingi. Jeigu, žinoma, mes tikrai to nuoširdžiai norime.
Šį komentarą paskatino Rimvydo Stankevičiaus parengtas Rimanto Bagdzevičiaus interviu „Ką reiškia žodis „Lietuva“?“, paskelbtas kovo 22 dienos „Respublikos“ dienraščio „Žalgirio“ priede Nr. 209
Vytautas Juozapaitis yra Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys
