Iš pirmo žvilgsnio šis straipsnelis niekuo neišsiskyrė, nes Europos Sąjungos tema pastaraisiais metais Lietuvoje nieko nebestebina, o į pranešimus apie kultūrinius renginius apskritai retai kas sureaguoja, nes kultūros rubrika tiek laikraščiuose, tiek televizijų žinių programose paprastai būna po kriminalinių kronikų bei sporto naujienų. Kitaip tariant, tuomet, kai prie ekranų lieka tik orais besidomintys sodininkai (vasaros metu), o žiemą kultūros naujienas paklauso ir paskaito nebent tiesiogiai su tuo susiję kultūros ir meno darbuotojai.
Tuo įsitikinau ir šį kartą, kai mano minėto portalo žurnalistai paviešino Užsienio reikalų ministerijos (URM) pareigūno, paprašiusio neminėti jo pavardės, suteiktą informaciją, kurios svarbiausias tikslas, įtariu, buvo laiku perspėti visuomenę apie galimai neskaidriai finansuojamą kultūrinį projektą, kuris, kažkodėl, vykdomas URM pareigūnų.
Ta pačią dieną, būtent vasario 22-ją, naiviai tikėdamasis atkreipti kitų žurnalistų ir visuomenės dėmesį, išplatinau pranešimą spaudai, kuriuo pasveikinau idėjos paminėti pirmininkavimo ES tarybai pradžią iškilmingu koncertu autorius, tačiau išreiškiau nerimą dėl renginio sąmatos, kuri, anot internetinio portalo, paskelbusio žinią, yra kruopščiai slepiama. Suabejojau ir URM kompetencija bei žinybingumu rengiant ir organizuojant aukšto meninio lygio renginį. Tai pat išreiškiau nuostabą dėl to, kad tokia pareiga atimama iš Kultūros ministerijos ir jai pavaldžių institucijų, kurių pagrindą sudaro aukščiausio lygio profesionalai (orkestrai, chorai, muzikai, režisieriai, dirigentai ir t. t.), gebantys surengti elitinius renginius ir be tarpininkų. Pagaliau – istorinė galimybė pirmininkauti Europai lygiai taip pat rūpi ne tik URM klerkams, bet ir kiekvienam aktyvesniam Lietuvos piliečiui, kuriam ne vistiek, kaip bus panaudoti pinigėliai, kurių taip trūksta absoliučiai visoms viešojo gyvenimo sritims. Tad jeigu nuspręsta nustebinti būsimojo renginio dalyvius ir pasaulį, gal derėtų atsiklausti visuomenės už kokią sumą tai derėtų padaryti?..
Taigi savo pranešime spaudai aš paraginau atsakingų valstybės institucijų atstovus laikytis viešumo principų ir deramai bei laiku informuoti visuomenę apie planuojamo renginio mastą bei konkrečius asmenis, kurie disponuos viešaisiais finansais. Manau, Lietuvos valstybei derėtų sukaupti pastangas dėl pirmininkavimo proceso turinio bei kokybės, o ne skirti nepagrįstą dėmesį ir taip trūkstamas lėšas vienadienei puotai, pakartojant liūdnos atminties „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ programos skaudžią patirtį, suteikusią pagrindą kvestionuoti VEKS vadovų kompetenciją ir/ar procesų skaidrumą, įsisavinant viešuosius finansus.
Žinoma, mano subjektyvi nuomonė visiškai nereiškia jos besąlygiško teisumo, todėl mano svarbiausias tikslas ir siekis buvo pirmiausia kiek įmanoma plačiau paskleisti tą nevienareikšmiai vertintiną informaciją, kad visuomenė galėtų pareikšti savo nuomonę ne post factum, kai nebegali nieko pakeisti, o įvykiui dar neįgavus pagreičio. Tačiau mane pribloškė tyla, kuri stojo tiek po ankščiau minėto interenetinio portalo vasario 22 d informacijos, pavadintos „Lietuvos valdininkų užmojis – Europą priblokšti dainomis“, tiek po mano reakcijos į šią publikaciją. Nesulaukiau nė vieno skambučio ar komentaro (išskyrus anoniminius), kuriuo būtų pasidalyta nerimu ar rūpesčiu. Nė vienas žurnalistas, taip pat ir tradiciškai save viešojo intereso saugotojais besivadinančius, nesureagavo į mano pranešimą spaudai. Kaip ir neatsirado nė vieno atsakingo politiko ar valdininko, kuriems ši žinutė ir buvo skirta...
Maža to, naiviai tikėdamasis bent minimalios refleksijos kreipiausi į visuomeninio transliuotojo kūrybinius darbuotojus, viešai deklaruojančius visuomenės teisę į žinojimą... Deja... Nesulaukiau net elementarios mandagumo žinutės, kuria valdiškos įstaigos darbuotojai bent per tris darbo dienas turėtų sureaguoti į suinteresuoto ir susirūpinusio asmens kreipimąsi. Ką jau kalbėti apie reakciją į temą, gvildenančią valstybinių lėšų padanudojimą itin stambiu mastu, turint galvoje kultūrinių bei socialinių finansinių poreikių tenkinimo deficito kontekstą.
Ir dar. Būtų sudėtinga mane apkaltinti nelojalumu menui ar nenoru propaguoti profesionalųjį meną Europos kontekste... Kaip ir suabejoti kompetencija, vertinant kultūros ir profesionalaus meno procesus bei konkrečių aukšto meninio lygio renginių – koncertų turinį... O gal tai ir yra viena esminių priežasčių, kodėl pareigūnai, atsakingi už viešųjų finansų skaidrų panaudojimą, vengia atviro pokalbio? Kaip vengia ir paaiškinimo visuomenei, kurią labai lengva suklaidinti pasitelkiant kelias tradiciškai ekspertais besivadinančių asmenų pavardes ir pasikviečiant „mega žvaigždes“, kurių žymi dalis honoraro galimai tenka tiems patiems ekspertams, atliekantiems ir vadybininkų ar kūrybinių agentų vaidmenį. Kita vertus, būtų įdomu paskaityti URM specialistų sudarytą specifikacijų sąrašą, kurios reikia vykdant viešuosius pirkimus, kai tenka samdyti aukščiausio meistriškumo atlikėjus bei kūrybinius darbuotojus.
Dažnas skaitytojas pavadins mano rašliavą kliedesiais, grįstais sąmokslo teorija, neturinčia nieko bendra su realybe. Juk pastarąsias dvi dešimtis metų kitokių vertinimų, ko gero, ir nebūta... Jei ir buvo drįstama kelti panašaus pobūdžio klausimus, iniciatoriai būdavo labai subtiliai įtikinami to nebedaryti: arba trūkdavo dokumentinių įrodymų, arba liudytojai staiga prarasdavo atmintį, ar, geriausiu atveju, vienas kitas „iešmininkas“ netekdavo oficialaus pragyvenimo šaltinio iš biudžetinės įstaigos aruodo. Tačiau ne tik eiliniam mokesčių mokėtojui, bet ir specialistams sunkiai suvokiamų sumų „įsisavinimo“ mechanizmas taip ir nesulaukdavo profesionalios analizės, kuri galėtų paneigti nesibaigiančius įtarimus, metančius kriminalinį šešėlį visai kultūros ir meno sistemai.
O gal iš tiesų mano įtarumas – tai tik nežinojimo ir tamsumo pasekmė? Gal sužinojęs visas valstybinių renginių finansavimo detales nurimčiau ir imčiau kitus raginti nekelti panikos, kuri gali sukelti sumaištį šalyje? Taigi tai ir yra mano tikslas, kad kiekvienas Lietuvos pilietis turėtų galimybę sužinoti ir būti informuotas apie veiksmus, nuo kurių tiesiogiai ar netiesiogiai priklauso jo ir jo artimųjų gerovė. Valstybės tarnyba, jos tarnautojai, išlaikomi kaip ir visos biudžetinės įstaigos iš mokesčių mokėtojų surenkamų pinigų, paprasčiausiai privalo savo iniciatyva ir neraginami pranešti apie savo planus, nekalbant apie konkrečius veiksmus. Žinoma, lėšų panaudojimo teisėtumo kontrolės ir priežiūros funkciją atlieka specialiai sukurta Valstybės kontrolės įstaiga. Tačiau dažniausiai ji savo pareigas vykdo jau procesams negrįžtamai pajudėjus, kai prabylama apie nesąžiningų tarnautojų neteisėtus veiksmus. Tad ar ne paprasčiau būtų į panašaus pobūdžio visuomenei rūpimus finansinius klausimus pamėginti atsakyti pradinėje stadijoje, kai nėra pradėti taip populiarūs ikiteisminiai tyrimai?
Viliuosi, kad šis laiškas pasieks visus mano brolius ir seseris kūryboje, visus atsakingus piliečius, kuriems rūpi ne tik valstybės vienadienio pristatymo pasaulyje fasadinė pusė, bet ir realus valstybės vardu veikiančių asmenų požiūris į tų menininkų bei kultūros žmonių, kurių pastangomis bus vykdoma misija, kasdienį gyvenimą ir jo kokybę. Nesu tikras, kad garbūs svečiai, kurių garbei ruošiama pompastiška šventė, jausis patogiai, sužinoję, jog Lietuvoje šimtai bibliotekų tarnautojų, gaudami minimalų atlygį, vos suduria galą su galu. Abejoju, ar neapkarstų saldžiausi muzikos garsai, jei tuo metu būtų uždaromi Lietuvos kultūros centrai, kuriems sumažintas finansavimas apriboja periferijos gyventojams galimybę realizuoti savo teisę į kultūrinių poreikų patenkinimą. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas svečias nustebtų sužinojęs, kad Lietuvoje scenai savo gyvenimus pašventę ir dėl to anksti netekę darbingumo menininkai yra priversti elgetauti, nes kompensacinėms išmokoms trūksta tik pusės milijono litų. Ir tai tik sąrašo pradžia...
Nieku gyvu nekvestionuoju tokios svarbos įvykio – pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai pradžios iškilmių reikalingumo. Kalbu apie valstybės ir jos piliečių norų, pareigų ir galimybių subalansavimą, nuo kurio priklauso tos pačios valstybės autoritetas ne tik europiečių, bet ir jos pačių piliečių akyse. O gal tai jau nebeaktuali tema? Gal valstybės klerkų begalinis noras įsiteikti vadovams, paminant piliečių teisę žinoti ir dalyvauti yra aukščiau už demokratinius principus, kurių vienas esminių – viešumas? Ar tikrai tokia iškilia proga organizuojamo renginio forma yra svarbesnė už turinį, kurį sudaro žmonės, kurių orumas ir priklausomybė Europai tiesiogiai priklauso nuo valstybės požiūrio ir to renginio organizavimo konteksto.
O gal ta M.Čerkausko parengta informacija mano minėtame portale buvo paskelbta siekiant patikrinti skaitytojų budrumą ir tiek...? Kaip ir to paties portalo minėto žurnalisto su kolegomis surengta elektroninė provokacija Seimo narių atžvilgiu, kai Lietuvos viešojoje erdvėje populiarėjančio neteisėtu „trolinimo“ būdu buvo mėginama patikrinti tautos atstovų sąžinę?.. Nejau išties Lietuvoje galima skelbti informaciją, už kurios turinį niekas neatsako? Arba tiksliau, informaciją, kurios turinys neturi jokių pasekmių?.. Argi Lietuvoje skelbiama kultūrinio pobūdžio informacija nieko nebedomina? Net ir tuo atveju, kai kyla grėsmė mūsų viešųjų finansų skaidriam panaudojimui? Nejaugi nerūpi? Aūūū!!!
Vytautas Juozapaitis yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
