O prasidėjo viskas dar tuomet, kai už nederamą elgesį garbioji kultūros ministrė kaip musę iš išrūgų išmetė buvusį teatro direktorių. Istorinio teisingumo dėlei tenka pripažinti, kad tas direktorius ir pats ministru buvęs, ir valstybinių regalijų visokių turėjęs. Ir Kultūros ministerijos Garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ pakylėtas. Beje, ir natas pažinojęs, o ir pinigėlius neblogai skaičiavęs. Labai nenorėjo jis išeiti, bet ministrės rūstybės didelės būta, tad be jokio pasigailėjimo galva buvo paaukota. Ir atrodė, kad į teatrą tuoj sugrįš teisybė ir meilė muzikos menui.
Bet ėmė kažkas ir užbūrė garbiąją ministrę: staiga iš teisingosios ir gerosios fėjos ji virto į paslaptingą laumę, kuri nustojo su ją gerbusiais kalbėtis. O vietoj nusikaltusio vadovo dar tą pačią dieną pasodino žmogų, kurio visiškai nepažinojo... Laimei, to žmogaus gero būta, ir pinigėlius jis skaičiuoti mokėjo. Bet va, muzikinio rašto ir kandžių apgraužtų klavyrų jis nė iš tolo nebuvo matęs.
Kai žmonės, su kuriais garbioji ministrė po užbūrimo nustojo kalbėtis paklausė, kokie žyniai ar pranašai jai tą gerą žmogų atvedė, ji sakė, kad kreipėsi pagalbos į visuomenę, ir ne bet kokią, o verslo, kurioje daug ir visokių princų, o ir apsimetėlių būna. O tie apsimetėliai kartais moka iš gerųjų fėjų piktas laumes padaryti. Norėdami išgelbėti garbiąją ministrę iš baisios nelaimės, tie žmonės, su kuriais ji nustojo kalbėtis, prašė tų apsimetėlių ar princų vardus pasakyti, nes tik tuomet ministrė galėtų atvirsti ir tapti nepažeidžiama bei nemirtinga.
Bet, matyt, to burto labai stipraus būta... Nesako ji vardų, o paklausta kaip ji sužinojo, ar tas nedorėlį teatre pakeitęs nepažįstamasis yra pajėgus valdyti operą, pasakė, kad jo nepriekaištingos reputacijos būta ir dar aukštą mokslą apie pinigų valdymą išėjęs.
Na, ties ta vieta pasaka ir baigiasi, nes visa tai, kas vyko po to ir tebevyksta, iki šiol yra verta „socialistinio realizmo“ žanro vardo. O vyksta sveiku protu nesuvokiami dalykai: užuot vykdžiusi Seimo priimtą Įstatymą, įpareigojantį vadovus priimti TIK konkurso būdu, pati savo nutarime ministerija įsirašo naują straipsnį, kad „atsiradus nenumatytoms aplinkybėms“, jie gali priimti į valstybės finansuojamų įstaigų vadovus be konkurso bet kurį gatve einantį praeivį. Maža to, ji gali viešai pareikšti, kad tokį praeivį jai pasiūlo jau aukščiau paminėti verslininkai, kurių pavardžių išduoti jai neleidžia susitarimas su jais... Na, toks elgesys, ko gero, nenustebintų, jei tai vyktų „brandaus socializmo“ laikais, kai egzistavo „telefoninė“ teisė, o marionetėmis užpildytas Parlamentas, tuomet vadinęsis LTSR Aukščiausiąja taryba, buvo aklas ir kurčias, nes TSKP valdomos ministerijos turėjo neribotas galias.
Bet gi šiandien kieme yra XXI amžius, o mes tuojau švęsime LR Konstitucijos 25-metį. Dokumento, kuriame, kartu su LRS Statutu juodu ant balto surašytas valstybės valdymo sąrangos mechanizmas, atskiriantis valdžias ir suteikiantis Seimui parlamentinės kontrolės funkcijas, o Vykdomajai valdžiai, administruojančiai valstybės lėšas, įstatymų vykdymo pareigą.
Tad, belieka spėlioti, ar tie valstybės tarnautojai, paskirti ministrais, kurie prisiima sau vienvaldiškumo galias, yra girdėję apie tuos dokumentus? Ar jie suvokia, kad mėgindami iškvosti Seimo narį, ultimatyviai pateikdami sveiku protu nesuvokiamus klausimus apie tai, ką žinodamas nežinau, arba nežinodamas žinau, jie peržengia visas įmanomas subordinacijos ribas? Ar jie supranta, kad Lietuvos Respublikos Seimas turi parlamentinės kontrolės teisę, o ne ministerija, kuri yra atskaitinga Seimui? Tai ministerijos visų rangų valdininkai privalo pateikti atsakymus, užduodamus Seimo narių, o ne atvirkščiai...
Šiuo metu vykdomas konkursas į LNOBT vadovus, ko gero, įeis į Lietuvos istoriją, kaip nemokšiškiausiai organizuojamas.
Šiuo metu vykdomas konkursas į LNOBT vadovus, ko gero, įeis į Lietuvos istoriją, kaip nemokšiškiausiai organizuojamas. Pirmiausia, pagal pačios Vyriausybės priimtą konkurso vykdymo aprašą, jis privalėjo būti paskelbtas per 15 darbo dienų, skaičiuojant nuo dienos, kai pareigybė tapo laisva, arba... tapo žinoma, kad ji bus laisva. Taigi pasakoje aprašytas buvęs vadovas pašalintas iš pareigų birželio 12 d., tad nesunku suskaičiuoti, kad konkursas turėjo būti paskelbtas vėliausiai iki birželio 30, o paskelbtas jis buvo liepos 25.
Kita aplinkybė – buvęs direktorius buvo pašalintas birželio 12 d., o kitą dieną jo kabinete šeimininkavo naujas vadovas. Dar įdomiau, jo paties įdarbinimas generaliniu direktoriumi vyko be konkurso ir nebuvo patikrinta, ar pretendentas atitinka visus kvalifikacinius reikalavimus, kurių teisės aktai numano 15. Bet ministrė teigia, kad tuos reikalavimus jis atitinka, nors įvertinimo procedūros protokolo pateikti negali. Be to, ji sakosi, kad jo nepažįsta, tad pasitiki tais, kurie rekomendavo, bet jų neišduosianti...
O tai ką daryti mums mirtingiesiems, kuriems rūpi, kaip yra valdomos įstaigos, išlaikomos iš mokesčių mokėtojų pinigų? Kaip mums įsitikinti, kad tokie paslaptingi patarėjai neturi negerų ketinimų ir kas jie tokie, kad galėtų rekomenduoti direktorių operai. Operai, ne bankui, ne draudimo bendrovei... Kultūros visuomenėje taip pat yra ir finansus, ir meną išmanančių autoritetų, kurių nepripažįsta, o gal nepažįsta garbioji ministrė. Jie tik gūžčioja pečiais, nesuvokdami tokios įžūlios invazijos į jautrų meninį organizmą, kai vienas neturintis jokios patirties ir žalio supratimo apie Operos ir baleto teatro funkcionavimą, paskiria kitą tokios pat kompetencijos nepažįstamą žmogų, ir tai pateikia kaip „gerosios praktikos vadybos“ pavyzdį.
Tikrai nesinori sugrįžti į pasakos žanrą, bet toks valdininkų elgesys su realybe turi mažai bendra... Tad grįžtu prie minėto vykdomo konkurso, kurio baigiamąją dalį – pretendentų pokalbį su komisija, penktadienį nežinia kieno sprendimu kažkas perkėlė kažkodėl į pirmadienį. Oficialiai ministerija išplatino pranešimą, kad konkursas neįvyko dėl Seimo nario Juozapaičio kaltės, kuris nepakluso ministerijai ir nurodytu laiku neatsiuntė atsakymų apie tai, ką nežinodamas žino, ar žinodamas nežino ir todėl niekam nesako...
Bet kuris politologijos, ar teisės studentas, ar šiaip žmogus, nesusipykęs su sveiku protu, tokia versija sunkiai patikės, nes toks argumentas teisiškai yra niekinis, o politiškai yra vertintinas, kaip netgi „nebrandaus socializmo“ apraiška demokratinėje valstybėje. O be to, netgi keliant tokią versiją, pirmasis, ką būtų galima įtarti nutekinus menamą slaptą informaciją, yra tos informacijos įslaptintojas bei turėtojas, t.y. ministras, šiuo atveju konkurso organizatorius, kuris turi tą informaciją saugoti kaip savo akies vyzdį. Matyt ministrė pamiršo, kad norint paskleisti slaptą arba konfidencialią informaciją, reikia ją pirmiausia įslaptinti, kaip tai numato įstatymai, t.y, uždėti slaptumo grifą ir laikyti seife, iš kurio ji tokius dokumentus galėjo kažkam parodyti tik pasirašytinai.
Dar liūdniau, kad visas šis farsas prasidėjo LRS Kultūros komiteto, kuriam vadovauja šią vyriausybę faktiškai valdantis arba turintis didžiulę įtaką, pirmininkas. Kuris, užuot užtikrinęs posėdžio metu rimtį ir nutraukęs vieno kultūros viceministro išvedžiojimus, vėliau virtusius kaltinimais Seimo nariui, kuris už savo kalbas Seime negali būti persekiojamas, pats įsijautė į prokuroro vaidmenį ir vadovavo šiai politinei orgijai, virtusiai susidorojimu su opozicijos atstovu, kuriam buvo mėginta primesti neva asmeninio suinteresuotumo šešėlį.
Maža to, penktadienio popietę kultūros viceministrė, užuot atsiuntusi konkurso perkėlimo, ko nenumato konkurso vykdymo tvarka, oficialų teisinį paaiškinimą, raštu kreipėsi į LR Seimo Pirmininką, kad šis mane paragintų atsakyti į ministerijos aukščiau paminėtus klausimus.
Esu įsitikinęs, kad ir šis raštas taps politinio neraštingumo ir absoliučios nekompetencijos pavyzdžiu politologijos studentams, na, o konstitucinės teisės ekspertams – smagiu anekdotu... Tik, abejoju, ar jis bus labai juokingas, nes visa tai nėra išgalvota pasaka, ar kokių kaimynų šaržas, o tai yra mūsų kasdienybė ir mūsų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės narių ir atstovų elgesys.
Tačiau, sprendžiant iš viso vykdomo scenarijaus aplinkybių, kyla klausimas, ar tik ne specialiai visa tai yra verčiama farsu, o visuomenei numetamas „jaukas“ apie Seimo nario mėginimą kištis į ministerijos gyvenimą, sąmoningai formuojant viešąją nuomonę, kad tas Seimo narys veikia kažkaip ne pagal įstatymus?
O gal visa tai gali būti tik priedanga pagrindiniam tikslui – iš tiesų sužlugdyti konkursą, o tuomet, apkaltinus šiuo veiksmu šių eilučių autorių, leisti ramiai dirbti ką tik iš Ramiojo vandenyno sugrįžusiam LNOBT generaliniam direktoriui, kuris buvo vienasmeniškai ministrės priimtas į darbą be jokio konkurso, nors to nenumato Įstatymas, bet turi visiškai legalią teisę būti tame poste iki 2018 birželio 12 dienos? O tada ir patirtis atsiras, o gal ir Juozapaitį pavyks užčiaupti...
Bet kas kompensuos ir moralinę, ir materialinę žalą nieko dėtiems šio jau sukompromituoto konkurso dalyviams, kurie atvykę penktadienį į Kultūros ministeriją rado uždarytas duris, o apie kito, pirmadienį numatyto posėdžio laiką informaciją gavo prieš 3 dienas, nors konkurso vykdymo aprašas numato, kad tokia informacija dalyvius turi pasiekti ne vėliau, nei prieš 10 dienų...Turint galvoje, kad šis konkursas yra tarptautinis, o jame gali dalyvauti kandidatai iš užsienio, Kultūros ministerijos galimai laukia teisinė atsakomybė ir didžiulė gėda tarptautiniu mastu. Deja, mūsų taip pat, nes esame kiekvienas atsakingas už savo Vyriausybės poelgius.
Tad belieka viltingai laukti pusiau pasakos tęsinio apie piktos laumės atvirtimą į gerąją fėją... Nors, sako, kad gyvenime stebuklų nebūna. O gal..?
Vytautas Juozapaitis yra LR Seimo Kultūros komiteto narys, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
