Esu tikras, kad šiandien tokia mintis nepalieka bent jau tų, kurie, dar nepraradę žmogiškųjų savybių, meldžiasi už nekaltai žuvusias sielas ir reiškia užuojautą artimuosius praradusiems Filipinų gyventojams ir šalies svečiams, patekusiems į gamtos stichijos paspęstus pragaro spąstus. Nepaisant ES inicijuojamos humanitarinės pagalbos, deja, už kelių tūkstančių kilometrų esantiems bėdžiams pagelbėti galime tik mintimis ir nuoširdžia malda.
Kas gi bendra tarp tolimąją ir mums visiškai svetimą šalį naikinusio supertaifūno Hayian ir šių dienų lietuviškojo „supertrilerio“, kurio tikslo šiandien niekas negali įvardinti, o ir jo rezultatas toli gražu neprognozuojamas? Ogi tai, kad abu šie reiškiniai per labai trumpą laiką kėsinasi sužlugdyti taikių ir gera norinčių žmonių pastangas ir prigimtinę teisę į ramų ir orų gyvenimą. Tik vienu atveju tai nutiko nepriklausomai nuo žmogaus valios, o kitu – tai buvo žmogaus tiesioginės tyčios pasekmė.
Ir visiškai nebesvarbu, kam ir kodėl ta situacija (turiu galvoje lietuviškąją) buvo, yra ar bus naudinga. Svarbiausia, kad eilinį kartą buvo sukiršinta visuomenė, eilinį kartą mestas šešėlis ant teisėsaugos, kuriai ir taip sunkiai sekasi pateisinti vieną pagrindinių priedermių – atstovauti valstybei ir būti jos simboliu, o laisvajai žiniasklaidai suduotas smūgis prilygo taifūno griaunamajai jėgai, kurios padaryti nuostoliai gali priminti toli gražu neatitinkančio savo pavadinimo Ramiojo vandenyno tolimąsias, uragano nusiaubtas salas.
Žinoma, tie nuostoliai kol kas nėra materialūs ir mums, ačiū Dievui, netenka skaičiuoti sugriautų namų ir išdraskytų kelių bei vamzdynų. Tačiau ramių ir taikių žmonių, gyvenančių kasdienį gyvenimą, kantriai kenčiančių nepriteklių ir dusinamų „susiveržtų diržų“ sindromo, sąmonėje vyksta pokyčiai, kurių nepajėgs atstatyti ne tik politikai, deja, šiandien nepajėgiantys suvaldyti aiškios, valdžių pasidalijimo principu grįstos valstybės sąrangos krizės, bet ir žmogaus psichikos specialistai, kurių paslaugų pastaruoju metu prireikia vis didesniam ratui Lietuvos gyventojų...
Beviltiško nesaugumo jausmas ir grįžtančio pavojaus nuojauta – toks jausmas lydi stichinės nelaimės ištiktus filipiniečius, kurie, norėdami pakilti, privalės susitelkti ir vieningai dirbti savo ir savo šalies labui. Tačiau, ar ne panašus jausmas apima mūsų tautiečius, kuomet skaitai ir matai pagrindinių Lietuvos informacinių agentūrų ir nepriklausomų žurnalistų atžvilgiu vykdomas teisėsaugos institucijų sankcionuotas akcijas, kurios atgaivina dar gyvus prisiminimus apie sovietinės okupacinės teisėsaugos savivalę ir žodžio laisvės židinių tyčinį naikinimą?
Nekvestionuoju valstybinių ir teisėsaugos institucijų pareigos ginti nacionalinius interesus ir laiku nukenksminti valstybės priešus. Tačiau tos pačios institucijos privalo paisyti ir garbės bei orumo sąvokų, be kurių neįsivaizduojamas valstybės autoritetas bei reputacija, taip sunkiai auginami ir taip lengvai prarandami...
Gal vis dėlto nesinori „kaip geriau“, ir tyčia darome „kaip visada“? Nes drumstame vandenyje paprasčiau pagauti žuvį?
Tad, kur gi šuo pakastas...? Kodėl mums taip nesiseka paneigti „barzdoto“ aforizmo „norėjosi kaip geriau, o išėjo kaip visuomet“ sindromo? O gal vis dėlto nesinori „kaip geriau“, ir tyčia darome „kaip visada“? Nes drumstame vandenyje paprasčiau pagauti žuvį?
Tuomet atrodome patys sau svarbesni ir turime progos lygioje vietoje tuščiai pilti purvą vieniems ant kitų, kai tuo metu žmonės, kuriems buvo įsipareigota besąlygiškai tarnauti, laukia nesulaukia labai paprastų ir konkrečių darbų bei sprendimų, nuo kurių pagerėtų jų tikrai nelengvas gyvenimas. Sprendimų ir darbų, o ne trypčiojimo vietoje ir desperatiškų bandymų pakelti savo asmeninį autoritetą niekinant kitus asmenis.
O gal visa tai vyksta dėl paprasčiausios nekompetencijos arba negebėjimo to pripažinti? O kuomet kompetencijos stoką mėginama kompensuoti įžūlumu ir brutalia jėga, taikaus ir optimistinio rezultato tikėtis, švelniai tariant, nerealu...
Tad, kur gi išeitis? Nieko nauja nepasakysiu, tik priminsiu, kad mano paminėtų įžūlumo, dar liaudyje „naglumu“ vadinamos ir brutalios jėgos sąvokų absoliuti priešingybė yra kultūros sąvoka, kurios, deja, šiandien realybėje kratomasi visomis įmanomomis priemonėmis ir būdais, tyčia susiaurinant šio žodžio prasmę iki dainų su alumi ir šokiais...
Štai čia ir grįžta bumerangu kitados sutaupytos ir tebetaupomos lėšos bendrajam lavinimui, kultūros edukacijai bei teisiniam visuomenės švietimui. Maža to – šiandien netgi randasi politinių veikėjų, kurie viešai drįsta pareikšti, kad politikoje jautriems žmonėms, o ypač postringaujantiems apie kultūrą – ne vieta...
Suprask, kad tik drąsus ir nieko nebijantis chamas gali valdyti Lietuvos nepriklausomą valstybę. Dar geriau, kai tokių chamų susiburia daugiau – tuomet, vieni kitus padrąsindami, jie pradeda traiškyti kitaip galvojančius, nes tie, būdami jautrūs ir‚ atsiprašant, kultūringi, nedrįsta atsakyti tuo pačiu, vis tikėdamiesi, kad gėris nugalės... Nesulaukę „gėrio pergalės“ jie pasitraukia į tylą, praleisdami į priekį patyčias ir psichologinį smurtą, kurie palengva, bet užtikrintai stumia Lietuvą į dvasinę bedugnę...
Metodiškas, reguliarus ir ciniškas „jėgos“ kulto propagavimas bei manipuliavimas mūsų sąmone tam tikra prasme yra ne mažiau pavojingas nei šiomis dienomis tūkstančius gyvybių nusinešęs uraganas.
Tad toks metodiškas, reguliarus ir ciniškas „jėgos“ kulto propagavimas bei manipuliavimas mūsų sąmone tam tikra prasme yra ne mažiau pavojingas nei šiomis dienomis tūkstančius gyvybių nusinešęs uraganas. Skirtumas tik tas, kad stichinės nelaimės atveju tai vyksta staiga, o mūsų protai ir sielos yra veikiami pamažu, lyg tas mirtiną žaidimą sugalvojęs niekadaris mėgautųsi stebėdamas mūsų virsmą iš mąstančio žmogaus į žmogiškumo jausmą ir savybes prarandančią būtybę...
Taip, Filipinai nuo mūsų toli... Ir čia nesigirdi nei skausmo aimanos, nei nevilties klyksmas... Bet ar tikrai mes nesame pajėgūs suvokti tolimos šalies gyventojų ištikusios tragedijos mąsto ir tiesioginio poveikio mūsų, Lietuvoje gyvenančių ir šiandien tik barniais ir patyčiomis užsiėmusių, tėvynainių sąmonei? Juk nė viena valstybė nėra apsaugota nuo tokios ar panašios tragedijos galimybės.
O ar mes esame pasiruošę nelaimės akivaizdoje ištiesti vienas kitam pagalbos ranką ir pasirūpinti kita, šalia esančia gyvybe? O gal ir tuomet klausime vienas kito partinės priklausomybės ir reikalausime išduoti informacijos apie artėjantį supertaifūną šaltinį?
Tad, ar ne laikas atsikvošėti? Kol nevėlu...
Prof. Vytautas Juozapaitis yra Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Seimo narys
