Dar prieš gerus metus ėmė „lįsti galai“ apie tai, kad neturėdami jokios laboratorijos ir laborantų rūmininkai už šimtatūkstantines sumas perka laboratorinę įrangą, sudaro įvairias viešųjų pirkimų sutartis su savais rūmų darbuotojais, užsienio kelionėse apmokamos sunkiai paaiškinamos ir daug abejonių keliančios išlaidos. Rūmininkų parodomųjų bandymų priežiūros ir sklaidos paslaugos už milžiniškas sumas perkamos ne iš mokslo įstaigų, bet uždarųjų akcinių bendrovių.
O rūmams tuomet vadovavo pats administracijos direktorius. Žemės ūkio rūmų pirmininku ir administracijos vadovu tuomet buvo tas pats asmuo. Jis pats ir administravo, ir pats kontroliavo savo veiklą – įskaitant ir valstybės lėšų panaudojimą.
Dėl skandalingų Žemės ūkio rūmų viešųjų pirkimų mūsų frakcija tuomet kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, Valstybės kontrolę, Specialiųjų tyrimų tarnybą ir Viešųjų pirkimų tarnybą. Iš ten – tyla.
Visa žemdirbių bendruomenė tuomet sudūzgė tarsi bičių avilys. Žemės ūkio rūmai, kurie turėtų atstovauti žemdirbiams, ginti jų interesus, tapo biurokratinio aparato irštva. Penkios žemdirbių organizacijos, nepatenkintos Žemės ūkio rūmų veikla, pasitraukė ir įsteigė naują savarankišką organizaciją. Žemdirbiai ne akli. Jie mato akivaizdų faktą, kad buvę ilgamečiai rūmų vadovai Bronius Markauskas ir Andriejus Stančikas įsitvirtino strateginiuose žemdirbystės postuose: vienas Žemės ūkio ministerijoje vadovu, o kitas – Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko kėdėje. Tokios patvaldystės rezultatai labai greit pasirodė visu gražumu. Štai, tarkime, kad ir tvirtinant naują nederlingų Lietuvos žemių žemėlapį, kai staiga iš jo buvo išbraukti tūkstančiai, šimtai tūkstančių hektarų net nepasitarus su žemdirbiais, o vien tik „susiderinus“ su saviškiais iš Žemės ūkio rūmų.
Neapsikentę tokios netvarkos inicijavome Seimo Kaimo reikalų komiteto nutarimą ir kreipėmės į Valstybės kontrolę. Buvo nuspręsta kuo skubiau pavesti Valstybės aukščiausiajai audito institucijai atlikti auditą Žemės ūkio rūmuose ir prižiūrėti, ar teisėtai ir efektyviai valdomi ir naudojami valstybės finansai ir kitas turtas ir kaip vykdomas valstybės biudžetas. Tačiau Valstybės kontrolė „atsirašė“, kad jai Seimo komiteto pavedimas nėra privalomas, komitetas negali įpareigoti kontrolierių, o tam reikia viso Seimo nutarimo.
Galiausiai Lietuvos žemdirbių suvažiavime buvo priimta rezoliucija, išreiškianti nepasitikėjimą Žemės ūkio rūmais. Visuotiniame žemdirbių suvažiavime buvo reikalaujama sustabdyti rūmininkų finansavimą iš valstybės biudžeto, kol nebus atliktas finansinis ir veiklos auditas. O audituoti ten tikrai yra ką. Vien tik pernai metais iš valstybės biudžeto buvo skirta 369 tūkst. eurų. Dar 1,1 mln. eurų buvo skirta iš ES finansuojamų programų.
Lietuvos žemdirbių rezoliucijos pagrindu buvo parengtas Seimo nutarimo projektas dėl Žemės ūkio rūmų finansinio ir veiklos audito, tačiau valdančiųjų daugumos ir jų rėmėjų pastangomis prieš savaitę toks Seimo nutarimo priėmimas buvo sužlugdytas.
Skaidrumą ir viešumą nuolat deklaruojantys valstiečiai pabūgo savo tvirtovės – Žemės ūkio rūmų audito. Kol valdantieji dangsto, kuo labiau jie slepia ir priešinasi auditui, tuo tik labiau stiprėja įtarimai, kad tuose rūmuose išties yra labai daug finansinių pažeidimų, galimos korupcijos, nepotizmo ir aplaidaus, neatsakingo finansų valdymo.
Sunku paaiškinti, kodėl valdantieji tokie uolūs ir aktyvūs tirdami Lietuvos radijo ir televizijos galimas finansines machinacijas, tačiau tuo pat metu visiškai nenori matyti ir nenori paviešinti, kas vyksta Žemės ūkio rūmuose.
Anksčiau ar vėliau yla išlįs iš maišo. Tai reiktų žinoti valdantiesiems. Ir jei jie turėtų nors kiek apdairumo, tai toks auditas jiems patiems būtų naudingas dabar.
Vytautas Kamblevičius yra Seimo frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ seniūnas.
