Vyriausybė, atsižvelgdama į Kultūros ministerijos siūlymus, numatė priemones mažinti neigiamus COVID-19 padarinius kūrėjams bei kultūros organizacijoms – iš viso skirti daugiau nei 68 mln. eurų. Iš pirmo žvilgsnio – fantastinis ėjimas: kultūros sektorius vienas labiausiai nukentėjusių, kultūros žmonės be pajamų, veikla sustojusi arba atsinaujinanti itin lėtu tempu su neaiškiomis ateities perspektyvomis.
Kiek žmonių grįš į sales rudenį, kada galės vykti tarptautiniai projektai, kokia masinių renginių, festivalių ateities perspektyva? Ir čia pribloškianti naujiena apie milijonų milijonus kultūrai trumpam atėmė žadą. Bet tik trumpam. 43 mln. iš tų 68 mln. atiteks ne kultūrai, o statyboms – jei sakytume paprastai, arba kultūros įstaigų infrastruktūros atnaujinimui bei turto įsigijimui – jei formuluotume pagal oficialų Kultūros ministerijos pranešimą.
Nėra didelės matematikos, kad daugiau nei 60 proc. skiriamos paramos nukeliaus ne žmonėms, bet bus investuojama „į sienas“. Taip, sutinku, renovacija, pakeisti stogai, užbaigti projektai kultūros įstaigoms irgi svarbu. Bet taip jau nutinka, kad pavyzdžiui, net 10 mln. skiriama Druskininkų kultūros centrui, o ir kitiems rajoniniams kultūros namas atseikėjama. Taip netikėtai pradeda lįsti kažkokio kiškio ausys. Gal to, kuris nori pasireklamuoti prieš rinkimus: juk sakėm, kad kultūra prioritetas, sakėm, kad ir milijonai, nuo Covid-19 nukentėjusiai kultūrai dar laukia, o ir regionus mes mylim. Tai ir atėjo tie milijonai. Tiesa, ne tokiu pavidalu, kuriuo tikėjosi kultūros žmonės.
Kultūros ministras skelbia, kad mes pirmi Baltijos šalyse pagal investicijas į kultūrą. Bet matematika paprasta. Nubraukus nuo 68 mln. statybų dalį, gausis, kad skiriama lygiai tiek, kiek skyrė už mus mažesnė Estija. Aišku, ir 25 mln. – skaičius įspūdingas. Bet nevisai gražu gudrauti. Arba bent jau švelniai apgauti, kaip kad dabar atrodo. Sutinku, pastatai labai svarbu, kaip svarbu ir apšiltintos bibliotekos, pakeisti teatrų stogai. Bet būtent jiems buvome numatę lėšų 2019 m. biudžeto projekte. Tiesa, ministras kalba apie spartesnę renovaciją, kuri skatintų spartesnį kultūros sektoriaus atsigavimą po krizės ir sparčiau grįžtančias auditorijas. Bet auditorijos grįš bet kuriuo atveju, jei virusas bus suvaldytas. Svarbiausia, kad būtų pas ką grįžti.
Kultūros žmonėms reikia pagalbos dabar. Ne tik 257 eurų išmoka ar po dienos paraiškų teikimo stabdomu vienkartinių išmokų savarankiškai dirbantiems kūrėjams prašymų priėmimu. O sistema stojo, nes paraiškų pasitaikė per daug – viršijo 800, gal nepaskaičiavo, gal nepagalvojo, kad gali būti Lietuvoj tiek kūrėjų.
Lietuva pereina per karantino švelninimo etapus, tačiau apie kultūros renginius kalbama paskiausiai. Sustojęs darbas, repeticijos, ministras A. Veryga neapsižiūrėjęs mesteli: „O kas draudė repetuoti?“. Bet vis tik orkestro repeticijos negalimos po du, kaip ir baletas – be kontakto. Kaip ir natūraliai kylantis klausimas, jei dirba turgus ar prekybos centrai, kodėl renginiai vis dar įmanomi tik po 30 žmonių. Atidaryti turgūs, kur grūdosi visos amžiaus grupės ar keltas į Smiltynę su šio savaitgalio karščio banga, atrodė tikrai nemenki renginiai. Dešimteriopai viršiję tuos 30, jei jau taikytume kultūros renginiams daromus apribojimus tiesiog gyvenimui, kurį stebime švelninat karantiną kasdien.
Kažkaip dažnai, matyt, atrodo, o kas čia tokio – pasakysim, gerai nuskambės, pasigirsim, kad esam pirmi Baltijos šalyse, tiek suinvestavę į kultūrą. Bet daiktas turi tikrą vardą ir pavidalą, ir tokį, kuriuo tik norisi jį matyti. Jei žiūri iš Vyriausybės perspektyvos – matai atnaujintą sieną, atrodo, kad investicija pavyko. Jei žiūri iš kultūrininko perspektyvos – nėra veiklos, nėra pajamų, naujos sienos – nedžiugina. Tada norisi imti statybininko aprangą ir pasivaikščioti Gedimino prospektu, nes darbas ne tas, į kurį pagrindinės investicijos ateis.
O šiaip tai būkim sveiki ir kaip nors išgyvensim.
Vytautas Kernagis yra Seimo TS-LKD frakcijos narys, Kultūros komiteto narys.
