Įdavė į rankas videokamerą. Gavau darbą viską nufilmuoti. Tas sausio įrašas išlikęs iki dabar, kartais parodau jį savo vaikams. Tokiu būdu tėvukas paprastai, penkiolikmečiui suprantama kalba, parodė, kad laisvė – tai ne vien skambus užrašas ant balto lapo mitinge. Tai ir ryžtas, atsidavimas, pasiaukojimas. Netgi mirties baimės peržengimas. „Ir žinai, – tarė jis, – šitą Laisvę mes išsikovojame dainomis. Ačiū, Dievui, ne ginklu. Tai labai svarbu.“
Grįžtant namo visą kelią šnekėjomės apie tų dienų svarbą Lietuvos ateičiai bei lietuvių tautai. Iki šiol prisimenu tą mudviejų pokalbį – vis nepaliauna stebinti jo mokėjimas viską pasakyti keliais žodžiais, aiškiai ir suprantamai.
Tokių pavyzdžių buvo ir daugiau. Tarkim, Lietuvos Nepriklausomybės diena – Vasario 16-oji. Pamenu, kaip mano sesuo, kuriai tuo metu buvo 5-6 metai, labai mėgo šią dieną, nes tai buvo šventė. Ir ne bet kokia šventė, o Lietuvos gimtadienis! Taip, tai tėvo mintis – pavadinti šią dieną gimtadieniu. Paprasta, aišku ir suprantama vaikui, kuris tai įsidėmės visam likusiam gyvenimui.
Dabar, praėjus 25 metams, kartais peržiūriu tuos anuomet darytus videoįrašus, klausausi, ką Seimo gynėjams kalba tėvas, derindamas gitarą. Štai tokiais žodžiais jis pradeda koncertą:
Tai tėvo mintis – pavadinti šią dieną gimtadieniu. Paprasta, aišku ir suprantama vaikui, kuris tai įsidėmės visam likusiam gyvenimui.
„Mes maždaug pasiruošę. Aš matau, kad Jūs, gerbiamieji, irgi pasiruošę. Esu dainavęs labai daug kur, daug kam ir po pasaulį pavažinėjęs, bet niekad gyvenime nebuvau galvojęs, kad teks dainuot čia, tokiomis sąlygomis. Už lango važinėjant tankams...
O kas keisčiausia, savo gitarinę karjerą aš pradėjau visiškai netoli nuo čia – tik per gatvę 23-ioji vidurinė, gal kas nors ten ir mokėtės. Čia, kur aš dabar sėdžiu, buvo jaunimo stadionas, čia buvo krepšinio aikštelė. Viskas keičiasi. Ištiestas naujas kelias, pastatyti rūmai. Buvo turbūt statomi vieniems, bet dabar, ačiū Dievui, jie jau kitų rankose ir širdyse.“
Klausau tą įrašą ir stebiuosi, kaip tėvukas mokėjo svarbius dalykus porinti šitaip paprastai, prieinamai. Ir koncertų klausytojams, ir man. Matyt, todėl jie ir išliko tokie gilūs. Nebuvo daug įmantrių pavardžių, datų, įvykių ar detalių, kurios vaikui keltų nuobodulį.
Tad šiandien, į viską žvelgiant jau suaugusio žmogaus akimis, į viską kartais žiūrint net labai rimtai, kartais mūsų visuomenėje pasigendu to paprastumo. To kitokio požiūrio, to gebėjimo apie sudėtingus dalykus kalbėti vaikui suprantama kalba. Kas mums nutiko, kodėl mes tokie rimti? Gal dėl to, kad mažai šypsomės?
Ko mums trūksta? Nėra nei karo, nei bado, gal tik kiek per mažos pensijos, mokytojų atlyginimai... Tačiau turime ateitį, turime puikų jaunimą, kuris yra žingeidus, laisvas bei mylintis nepriklausomą Lietuvą.
Na, gerai, gal kartais koks valdininkas ir iškrečia protu nesuvokiamą, sovietmečio laikus primenantį pokštą, bet tai tikrai pakeisim. Esam teisingame kelyje. Jau tapo natūralu jaustis europiečiais, užnugaryje turėti NATO, keliauti po pasaulį ir atsivežti į Lietuvą geras patirtis.
Ar galime tartis dėl vieno paprasto dalyko? Ar galime tartis, kad niekada nepamiršime truputį daugiau šypsotis?
Kažkada rašytoja Vanda Juknaitė labai gražiai pasakė, kad Lietuva gali (ir turi) pradėti keistis nuo labai mažų dalykų: kai laiptinėje susitikę kaimynai pasisveikins ir nusišypsos vienas kitam... Paklaus, kaip sekasi.
Taip, šypsena – tai raktas. Kai mes šypsomės – nebūname tokie rimti ar paniurę. Šypsokimės. Daug. Ne tik vieni kitiems, bet ir patys sau. Dalinkimės šypsenomis. Tai mums puikiai tinka. Džiaukimės, kad po poros metų švęsime jau 100-ąjį savo Lietuvos gimtadienį. Tapkime labiausiai besišypsanti tauta. Manau, kad ir mano tėvą tai labai džiugintų.
Ar galime tartis dėl vieno paprasto dalyko? Ar galime tartis, kad niekada nepamiršime truputį daugiau šypsotis?
O gal šypsantis ir daug problemų atrodys paprastesnės, kaimynai taps gražesni, vaikai labiau mylimi, ir mes patys save labiau mylėsime. Nieko nelaukime, pradėkime tai daryti jau dabar. Tegul ši Vasario 16-oji tokia ir būna – pilna linksmų, gražių ir besišypsančių žmonių. Jeigu laisvę išsikovojome dainomis – išlaikykime ją su šypsenomis. Švęskime savo šalies gimtadienį ir šypsokimės iki ausų.
O pabaigoje norėčiau dar sykį pacituoti savo tėvą, kuris nepamiršdavo šypsotis net ir sudėtingiausiose gyvenimo situacijose:
„Gal tai amžius, gal patirtis, tačiau pradėjau ieškoti mažų laimių, džiaugsmų. Atsikeliu ryte – saulė šviečia. Kokia graži diena. Lyja lietus? Kaip maloniai lašai barbena į palangę. Tiesa, tokios savitaigos praty bos ne visada pavyksta, bet to ieško pats organizmas. Ko gero, taip yra dėl įvairiausių krizių. Tik dabar jau suprantu: svarbiausia – nesinervinti, palaukti. Viskas praeis. Visada praeina. Susitvarko.“
Šypsokimės!
Vytautas Kernagis yra Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys
