Neseniai matėm, kaip didieji Vakarų Europos portalai mirgėjo nuo naujienų, jog NATO pajėgos rengė pratybas, kaip ginti Aljanso Achilo kulnu vadinamą Suvalkų koridorių. Tai puikios ir raminančios žinios, tačiau nors su tikruoju, konvenciniu karu dar nesusiduriame, informacinis karas jau, deja, vyksta kiekvieną dieną.
Visi žinome, kuri kaimyninė valstybė diena iš dienos bando diskredituoti mūsų istoriją, sąjungininkus, valstybingumą ir nacionalinius herojus. Nemenkas pyktis apima portaluose ar televizijos kanaluose (kurių pavadinimų sąmoningai čia nerašau) matant prieš Lietuvą ir Europą skleidžiamą propagandą – melą ir šmeižtą.
Artėjant Lietuvos valstybės šimtmečio šventei ir minėjimams, akivaizdžiai matosi bandymai kvestionuoti mūsų šalies valstybingumo kertinius istorinius momentus. Bandoma įpiršti, jog tarpukariu Lietuva buvo valdoma fašistinio režimo, o į Sovietų Sąjungą įstojo savo noru bei su dideliu entuziazmu. Kartu bandoma įtikinti, kad Stalino armijos Lietuvą išvadavo iš hitlerinio fašizmo, o Lietuvos partizanai neva vykdė neteisėtą kovą prieš „vaduotojus“. Anot propagandos skleidžiamų mitų, 50 metų būdama Sovietų Sąjungos sudėtyje Lietuva suklestėjo – dygo pramonė, demografinė kreivė kilo viršun, o sistemos žlugimas buvo kažkoks nesusipratimas.
Šalia tokių atakų, nutaikytų diskredituoti mūsų valstybės istoriją, priešiška propaganda siekia palaužti mūsų pasitikėjimą sąjungininkais. Pasakojama, kad neva NATO yra JAV įrankis bandant įgyti pasaulinį dominavimą, o Vakarų valstybės neketina laikytis Šiaurės Atlanto sutarties įsipareigojimų ginti NATO nares. Skleidžiamas akivaizdus melas, jog, pavyzdžiui, sąjungininkų kariai Baltijos šalyse prievartauja merginas, nekontroliuojami miesto gatvėse vaikšto su užtaisytais ginklais ir pan.
Taip pat bandoma veikti jau laiko patikrintais metodais – kurstyti etninę nesantaiką: kelti Lietuvos lenkų ir rusų nepasitenkinimą mūsų visų valstybe, įteigti Rusijos kaip tautų užtarėjos įvaizdį. Be to, mūsų strateginę partnerę Lenkiją siekiama pateikti kaip grėsmę Lietuvos nepriklausomybei ir teritoriniam vientisumui.
Galiausiai Rusijos propaganda Lietuvą bando pozicionuoti kaip nieko tarptautinėje arenoje nelemiančią, paranojišką valstybę, aplink matančią tik priešus bei kurstančią karą prieš Rusiją.
Informacinė gynyba
Vyksta informacinis karas. Dabar to jau niekas nebeneigia. Dezinformacijos atakos vyksta įvairiuose visuomenės sluoksniuose. Puolama Lietuvos istorija, neigiamas mūsų valstybinis istorinis pasakojimas bei geopolitinė orientacija. Nors ir Rusijos kišimosi į Vakarų valstybių demokratinius procesus akivaizdoje Europos lyderiams atsivėrė akys, tačiau sistemingos ir strategiškos informacinės prevencijos trūksta.
Prieš kurį laiką su kolegomis iš Seimo teko lankytis Lietuvos kariuomenės strateginės komunikacijos departamente. Iš tiesų teigiamai nustebino darbas, kurį atlieka departamente dirbantys ekspertai. Informacijos monitoringas, grėsmių nustatymas, visuomenės informavimas, bendradarbiavimas su elitinėmis mūsų sąjungininkų strateginės komunikacijos agentūromis – tai tik dalis techninio darbo, kurį atlieka departamentas bandant užkirsti kelią melo ir provokacijų sklidimui Lietuvos informacinėje erdvėje.
Kai dezinformacija ir propaganda tampa kasdienybe tiek taikos, tiek karo metu, valstybės strateginė komunikacija tampa nacionalinės gynybos pagrindu. Taigi, gilesnis investavimas į šią sritį yra būtinybė.
Informacinės Rusijos atakos peržengia valstybės sienas bei žemynus – tai yra ne vienos valstybės, o viso NATO aljanso ir Europos Sąjungos galvos skausmas. Todėl Lietuvos diplomatai užsienyje turėtų proaktyviai komunikuoti susidariusią padėtį, kalbėti apie problemos mastą, prevenciją ir atsakomuosius veiksmus.
Turbūt esminis momentas informacinių atakų atrėmime yra valstybės „imuniteto“ ir atsparumo propagandai stiprinimas. Visų pirma, tai piliečių kritinio mąstymo ugdymas. Mokėjimas atsirinkti informaciją, tikrinti ją, mokėti identifikuoti propagandinius kanalus, kelti piliečių informacinį raštingumą ir t.t.
Tačiau svarbiausias uždavinys propagandos prevencijoje yra mūsų valstybės istorinio pasakojimo populiarinimas. Juk propaganda bando paveikti žmonių jausmus, todėl joks kitas jausmas negali taip neutralizuoti priešiškos informacijos kaip patriotiškumo ir pilietiškumo jausmo diegimas. Tai jausmas, jog priklausome vieningai, nedalomai, per tragišką, tačiau ir herojišką istoriją susiformavusiai politinei bendruomenei, kuri yra savarankiška, išdidi bei perspektyvi. Galiausiai tai jausmas, jog esame didingos valstybės tradicijos tąsa, kurios žmonės buvo ir yra žingeidūs bei ambicingi, o mūsų valstybės geriausi laikai dar prieš akis.
Vytautas Kernagis yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys.
