Vis dėlto likus pusei metų iki valstybės šimtmečio šventės esame priversti diskutuoti ne apie kultūros politikos turinį, bet apie viešojo administravimo reformą, kuri į kultūros pasaulį kol kas įnešė tik dar daugiau chaoso ir nežinomybės.
Prieš daugiau nei mėnesį Kultūros ministerijoje prasidėjusi reorganizacija sulaukė savaime suprantamo visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio. Valstybinės įstaigos reorganizaciją ministrė nusprendė pradėti įteikdama atleidimo lapelius visiems Kultūros ministerijos darbuotojams. Gana akivaizdu, kad daugiau nei šimtui valstybės tarnautojų įteikus atleidimo lapelius mikroklimatas institucijoje turėjo būti, švelniai tariant, nemalonus. Ministrė ir jos atstovai tikino, jog tikrai ne visi darbuotojai bus atleidžiami, tačiau artikuliuotai paaiškinti, kodėl atleidimo lapeliai buvo įteikti visiems darbuotojams, ministrė nesugebėjo. Nenuostabu, jog nors ir maža, tačiau dalis ministerijos darbuotojų nieko nelaukdami trenkė durimis ir paliko neaiškiais principais reorganizuojamą ministeriją.
Iš esmės oficialiai ministerijos skelbiamuose pranešimuose dėl reorganizacijos viskas skamba itin profesionaliai ir dalykiškai. Reorganizacija siekiama „dar labiau įtvirtinti Kultūros ministerijos kaip kultūros politikos formuotojos vaidmenį“, taip pat ,,užtikrinti, kad bus vykdomos ministerijai priskirtos funkcijos, kurios buvo atliekamos nepakankamai“; kartu numatytas siekis ministerijos biurokratinį aparatą daryti kokybiškesniu – „mažinti vadovaujančių asmenų ir pagalbinio personalo skaičių bei didinti viešojo administravimo ir kultūros politikos specialistų skaičių“.
Jeigu dėl šių skambių tezių esmės gal ir galima sutarti, tačiau realus reorganizacijos vykdymas kelia daug klausimų, kuriuos kartu su kolegomis Seime jau bandėme užduoti kultūros ministrei. Deja, bet sulaukėme labai nerišlių ir neargumentuotų atsakymų. Vis dėlto tokie atsakymai manęs nenustebino vien dėl to, jog Kultūros ministerijoje vykdoma reorganizacija prasilenkia su dviem pagrindiniais Lietuvos teisės aktais, reglamentuojančiais valstybės tarnybą – Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymais.
Pavyzdžiui, naujojoje kultūros ministrės įsakymų patvirtintoje ministerijos struktūroje išnyksta individuali ministerijos kanclerio pareigybė, o kancleris tampa naujai sukurto struktūrinio vieneto – ministro kabineto – struktūros dalimi. Ministro kabinetas — viešajame valdyme absoliutus naujadaras, kuris neegzistuoja valstybės tarnybos įstatyme. Pateikus oficialų klausimą ministrei dėl šio padalinio atsakomybės ir kompetencijų, ministrė sugebėjo išvardyti tik naujojo ministro kabineto sudėtį, o jo atsakomybės klausimas Seimui liko taip ir neatsakytas.
Dar vienas kompromiso su Lietuvos teisės aktais pavyzdys – departamentų Kultūros ministerijoje panaikinimas. Departamentai yra išskaidomi į skyrius, prasilenkiant su viešojo administravimo įstatymu, kuris aiškiai sako, jog skyrius ar biuras paprastai yra departamento struktūrinė dalis; kitaip gali būti pertvarkoma struktūra tik jeigu administruoti pavestoje srityje yra nepakankama uždavinių ir funkcijų įvairovė. Kitaip tariant, tokiomis plačiomis funkcijomis ir kompetencijomis pasižyminti institucija negali sau leisti (pagal įstatymą!) struktūroje neturėti nei vieno departamento. Panašu, kad Kultūros ministrei įstatymai nėra pakankamas argumentas.
Dar vienas svarbus momentas yra tai, jog pagal ministrės patvirtintą struktūrą dingsta aiški skirtis tarp karjeros ir politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigų ir atsakomybių. Nėra aišku, kuriose srityse tiksliai dirbs vieni ir kiti. Taip pat struktūroje nėra nurodomi net elementarūs pavaldumo ryšiai – nėra aiški struktūrinių vienetų atskaitomybė. Toks šių dviejų valstybės tarnautojų pareigų persipynimas sukuria galimybę savų žmonių protegavimui – nebeaišku, kuriose srityse turi dirbti karjeros valstybės tarnautojai (skiriami konkursu), o kur — politinio pasitikėjimo žmonės, vadovo skiriami vienašališkai.
Ministrei tik atėjus į postą, kultūros visuomenės lūkesčiai buvo aukšti. Pagal tai, ką valstiečiai žadėjo rinkiminės kampanijos metu, atrodė, kad daugelyje kultūros politikos sričių gali būti pajudėta iš vietos. Vis dėlto šiandien situacija yra daugiau nei nuvilianti. Pirmojo egzamino ministrė neišlaikė, kuomet neadekvačiai ilgai uždelsė kultūros pasaulyje jau liūdnai pagarsėjusio pono Kėvišo atleidimą iš LNOBT vadovo pareigų. Dabar ministrė stringa neaiškiuose chaotiškos reorganizacijos procesuose, kuriuos norima vykdyti neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisės aktus.
Kultūros ministrei vis labiau klimpstant biurokratiniuose procesuose labiausiai kenčia kultūros politikos turinys ir kultūros sektoriuje dirbantys žmonės. Panašu, kad trūkstant kokybiškų idėjų buvo pasirinkta nueiti paprasčiausiu keliu – Kultūros ministerijos reorganizacija vyksta ne kokybės, o pačios pertvarkos vardan.
Vytautas Kernagis yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys.
