Nutirpo ledynmečiai, praėjo sovietmečiai ir vėl nešė velnias... krūvas betono, drėbė prie Šventosios.
Žiūri nūnai žmogus ir dyvyjas: ar čia Berlyno siena, ar kokių Juozapotos raudų, ką prie jos liaudžiai veikti?
Regis ankstesnė vietinė valdžia sumanė gauti Europos pinigų per Šventosios apmūrijimo idėją. Vykdysim ir pasišildysim. Bet gal žiūrėta ir toliau, giliau? Rezultatas įpusėtas, tad jau ryškėja. Šaukte šaukiasi kokio taisymo. Čia ir pamatiniai kultūros dalykai.
Nejau tikslas – atskirti, išskirti žmogų ir gamtą?
Iš atviros, žmogui draugiškos gamtos užsimota padaryti mūrą ir užtvarą. Net akims iškilo užtvara – nebežiūrėkit, piliečiai, į tekančią šventą upę. Žiūrėsi aprūpintas į mūrą, Anykščių lietuvi, nes mūras arba vielų pintinės su akmeninėmis bulvėmis turės tau būti mielesni vaizdeliai. Kas ta upė...
Kas tie žali krantai...
Norėtum prie jos nueiti, klajūno koją dulkėtą įmerkti... Kam?... Atsisuk vonioj čiaupą ir bus tau Šventoji.
Gal tesusirenka vis dėlto anykštėnai ir teišsišneka. Tą siūlo truputėlį susikrimtęs kalnais apriesto miesto žentas.
