Tad laikų perspektyvoje jau metas mūsų Europai – šalims ir politikams, jeigu jų yra – pradėti pašnekesius su Kinija apie didžiojo Eurazijos žemyno bent šiaurinės dalies ateitį.
Europa žemėlapyje – tik prielipas, visokios ataugos, tačiau kultūros ir istorijos savumu verta prisiminti ir dar pabūti.
Kinija galėtų nusiteikti ir pasisakyti, kad 100-200 metų ji neis toliau, negu iki Uralo. Valgys ir įsisavins buvusias Rusijos kolonijas Azijoje, kurių rusai nesugebėjo kultūriškai kolonizuoti kaip veržlūs europiečiai – Šiaurės Ameriką.
Rusija iš Azijos išnyks, o gal ir visai.
Europa (arba Euro-Afrika) dar gauna šiek tiek laiko apsispręsti, ar ji nori demografiškai kiek pabūti, auginti savo baltus vaikus, bent iš dalies puoselėdama ir perteikdama Europos civilizaciją naujajai Euroafrikai.
Ar ji nieko nebenori, tik išmirdama dingti oria, natūralia eutanazine baiga – jei visko nepagreitins klimato kaitos lemtis.
Tai dabartinės Europos istorinis moralinis egzaminas, kurį norint laikyti jai reiktų nebent naujo dvasinio sukrėtimo. Naujo tikėjimo.
Arba toks atsiras, arba neatsiras.
Kol Kinija įsisavina bei konsoliduoja Užuralę ir Vidurinę Aziją.
Kazachstanas praleido progą skelbtis pusiau Europa. O Kinijai su jos laikų mastais ir misija visai beprasmiška būtų veltis į karus dėl nedidelės Taivano salos. Ši jau yra globalios kinų kultūros desantas Taikos vandenyne, ir jos neverta sudeginti.
Už Atlanto ir visur prie Taikos bei Indijos vandenynų – savos istorijos.
Kitą kartą, jeigu jis bus.
