Centravaldžiai burnojo, paskelbė mobilizaciją, apdėjo mokesčiais ir dar kai kuo, bet anie – nė iš vietos. Šalin tašką! Autonomija de facto.
Tada iš kažkur „atėjo pasiūlymas“ keisti Konstituciją. Kad nebūtų jos pažeidimo.
Komitetai, parašų rinkyklos, masė veiklos.
Tačiau betaškiai pajuto, kad šiuo keliu neteks pranašumo – savo išskirtinumo, – tad ėmė klastingai agituoti už Konstituciją.
Kas rašo be taško – išniekina kalbą! Taip jie skelbė ir buvo vis labiau įsitikinę. „Rašom be“, ir kruvinai užbraukta – daugelis nešiojo tokius marškinėlius. Kai kurie – „w“ ir užbraukta.
Kur ten svarbi kalbėjimo kalba, o kur tik rašyba – juk ypteliam vienodai, su tašku ar be taško, – to dar niekas nepajėgė išsiaiškinti. Į kovą!!
Gadynės aprašymas bus įdomus ateityje, jeigu ją turėsim.
Supuvo laukuose derlius, o jie mitingavo. Paskyrė lėšų kompensuoti žūstantį derlių ir mitingavo toliau. Sutaškiai prieš betaškius. Visai kaip kadaise pingvinų saloje buvo kilęs pilietinis karas tarp storgalių ir plongalių.
Vienoje partijoje – mušantieji ir lupantieji virtą kiaušinį nuo plongalio. Kitoje partijoje – nuo storgalio.
Kai pusė tautos jau buvo išsižudžiusi, jie nutarė problemą atidėti šimtmečiui. Tik aistros paslapčiomis tebeverda. Kiaušiniams vis kietėjant. Taip ir Lietuvoje dėl „i“ rašybos.
Po metų atvažiuosim pasidairyti, kas nugalės, kas liks.
O gal jau bus broliškai sutarę, kad be taško – tai būtent kietoji. Jokios painiavos su lenkiška „y“ tradicija, įsivedam “ы“ atitikmenį.
Skaidrybė.
