Kad TS-LKD, kurios juodam šmeižimui nūnai pasitelktas net šalies premjeras pamiršęs ankstesnį politinį nuosaikumą, - kad ši nuosekli centro dešinės opozicinė jėga, net jei laimėtų rinkimus, negalės sudaryti koalicinės vyriausybės – toks valdančiųjų vilties šiaudas. Visi prieš konservatorius! – itin paprasta agitacija, tokia ir šviesioji viltis.
Su TS-LKD nenaudėliais, kurie amžiais tik niokojo Lietuvą, niekas nenorėsiąs eiti kartu. (Skelbia apsišaukę valstiečiai).
Tokioje perspektyvoje šviečia vėl ta pati, beveik amžina, kairiųjų ekskomunistų – pseudosocialistų – meluojančių liaudininkų ir visadarbiečių koalicija, pastiprinta kadrais iš trejetukininkų sąrašų. Vėlgi tikintis, kad ir šie ateis ne su programomis, bet šūkiais ir kainoraščiais; ir tada jau lems paklausos-pasiūlos dėsnis. Po kam seimūnas? O gal jis dar turi asmeninį idealą?
Šiame katile mišrainės bus daugiau, negu aiškių programų ir valstybės darbo tradicijų. Daugiau kolūkinio ir sendaikčių turgelio, atitinkamų aistrų draskantis dėl finansinių „sriautų“ (kol dar yra Europos kolūkio pinigų) ir įtakų. O štai dėl korupcinių įtakų, čia tikrai nepristigs gebančių ir įgudusių prekiauti.
Vadinamųjų valstiečių vadai taiko, deja, į vatnykų psichologiją ir jausmus. Tuo bloškia visuomenę atgal. Keikti, niekinti, kaltinti politinius varžovus, kurstyti tiesioginę neapykantą, lyg dar jos Lietuvoje būtų maža. Išties menka metodika ir žema politinė kultūra. Bet gatvei gal patinka, ką žinai. Vargu bau patiks jaunimui.
Viešumon išmetus lyg mažaprotišką klausimą – o ką gi jie, dešinieji, gero valstybei padarė“ – reikia bent glaustai atsakyti.
Jau nekalbant apie pačią Kovo 11-ąją, dėl kurios LKP vadovas kitą dieną aiškinosi: buvom priversti balsuoti „už“.
Sąjūdininkai parengė tautai abi Konstitucijas (jiems vadovaujant, 1990, 1992), pasiekė su Rusija pamatinių sutarčių. Dėl atkurtos Nepriklausomybės pripažinimo pagal Kovo 11-osios aktus ir dėl užsilikusios svetimos kariuomenės išvedimo vienerių metų laikotarpiu. Žinoma, ir narystė JTO.
Tie patys tvirtai laikė nepriklausomybinį šalies kursą į Europos Sąjungą ir NATO, į tarptautines finansų organizacijas. Parengė nacionalinės valiutos įvedimą, kariuomenės atkūrimą. Uždėjo net konstitucinius saugiklius, kad nebūtų iškreipta vakarietiška Lietuvos linija. Neleido, kartu su kitomis opozicinėmis jėgomis ir visuomene, Rusijos karinio tranzito per Lietuvą (Maskva-Kaliningradas) nuolatine eksteritorine sąjungininko sutartimi. Neleido pajungti Lietuvos energetikos Rusijai (per „Lukoilą“, „Gazpromą“). Neleido atiduoti suverenių teritorijų ir akvatorijų kaimynams (LDDP ir Maišiagalos afera), juolab pervesti sovietinės kolektyvizacijos tiesiai į karbauskizaciją. Apgynė kovotojų už Lietuvos laisvę teises ir garbę (1990, 1996-2000 m. įstatymai). Normalizavo santykius su Rusija (pradedant 1991-1992 m. tarpvalstybine sutartimi), su Lenkija (1992 m. santykių Deklaracija ir 1997 m. Lietuvos-Lenkijos Seimų Asamblėjos sutartis), su Izraeliu (turto restitucijos įstatyminis sprendimas, kokio neturi kiti kaimynai)... Atminties gaivinimo sąrašą galima būtų dar tęsti. Teprisideda prie apžvalgos daugiau dirbę ekonominėje įstatymdavystėje. Lyginant su ta gausybe gėrio valstybei, kurį atnešė „valstiečių“ partijos (K.Prunskienė, R.Karbauskis), tai mano primenamieji yra tikrai mažareikšmiai dalykai (sako Seimo Kultūros komiteto pirmininkas), verti vien pasipūtėliškų pašaipų.
Tegul žmonės pamąsto. Laukiam valstietiško balanso. Gal dar išsaugojo bezmėno svarstykles.
