Sprendimą – moralinį-juridinį-administracinį – derėtų daryti nedelsiant, ligi naujosios Lietuvos šimtmečio. Pasodinti gėlių ir leisti, kad laikas desovietizuotų šį labai ekspozicinį Vilniaus kampą.
O jei visvien toj erdvėj tvyro atmintis apie rašytojų likimus baisiais laikais, galima būtų galvoti apie memorialinę granito stelą su komunacių nužudytų Lietuvos rašytojų vardais. Lietuvių, žydų, lenkų...
Vilniaus miesto tarybai, užuot nūdienio postų turgelio, rastųsi rimtesnių darbų.