TAIP PAT SKAITYKITE: Vytautas Landsbergis: Bent vieną nesusipratimą galėtume baigti
Į kurią vietą perkeltinas šis meno kūrinys? Pasvarstykim. Į muziejų? – tikriausiai ten yra skulptūrų kiemas. Į Grūto parką, į Literatų kavinę? – vis dėlto ne. Kur nors arčiau rašytojo gimtųjų bei kultūrinės veiklos vietų – Kaunas, Klangiai? – temąsto vietų valdžios ir visuomenės. Reiktų teisingo užrašo. Rašytojui be pilietinės atgailos.
Vis dėlto, ne tai yra svarbiausia. Svarbiausia būtent, kad artėjant Lietuvos Respublikos šimtmečiui, sostinėje nestovėtų šis sovietų okupacijos ir mūsų tebesitęsiančios priklausomybės simbolis, paminklas šalies išdavikui. Bet kur kitur. Laikinai perdislokuotas.
Visų, triukšmaujančių dėl Kazio Škirpos, iškėlusio Lietuvos vėliavą, derėtų paklausti, kada ir kiek sykių jie protestavo dėl Petro Cvirkos, nuleidusio Lietuvos vėliavą.
Ta proga atkreiptinas dėmesys į Biržų rajono pažangią iniciatyvą, ryžtą nesitaikstyti su sena sovietine propaganda, o įvardyti ją kaip viešą smegenų plovimą ir istorinį mulkinimą.
„Žuvę už mūsų Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę“ – taip apibūdinami ten palaidotieji sovietų kariai. „Mūsų“ – tai lyg būtų pastačiusi ir toliau sakytų Maskva. Užvis vertinanti nelaisvę, beje, ligi šiol.
O jeigu „mes“ – tai LSSR, Sovietų Sąjungos užgrobta žemė, kuriai davė tokį vardą, kodėl mes ligi šiol tapatinamės?
O ano meto „nepriklausomybė“, toks užrašas – išvis durdomas. Rusijos įstaigos, be abejo, reikalaus palikti durdomą be išlygos. Kad ir toliau jame tūnotume, savanoriškai vilkėdami tramdomuosius marškinius.