Seimo nariai, pasirašę, kad nepasitiki V.Pranckiečiu ir reikalauja jį atstatydinti, staiga atsiėmė to reikalavimo parašus! Tai lygu teigimui, kad dabar jau pasitiki, nebereikalauja jo atleidimo iš pareigų.
Šią akimirką, daugumiečiams urmu atsiėmus parašus ir tuo pareiškus pasitikėjimą V.Pranckiečiu, Seimas galėjo priimti skubų protokolinį nutarimą – Pranckiečiu pasitikima! – ir spektaklis būtų baigęsis visuotiniu apsikabinimu.
Tačiau likimas arba opozicija, šiuo metu vadovaujama socialdemokrato J.Sabatausko, lėmė kitaip: kad sumaišties iniciatorius R.Karbauskis išgertų savo taurę iki dugno. Pasekmės dar aiškės. Blaškykla.
Kai kas vis dėlto jau dabar svarstytina teisiniu požiūriu.
Jie visi prisiekę stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, o važinėja priešingomis kryptimis.
Ar iniciatyvinio dokumento parašų „atsiėmimas“, kai teisinis procedūrinis procesas jau vyksta, jau įsijungęs visas Seimas, gali sustabdyti procesą, ar gali 53 parlamentarai šokdinti jų negerbiamą Seimą pagal savo užgaidą arba kažkieno komandą? – Itin abejotina, gal ir nekonstituciška, verta 53 apkaltų.
Jie visi prisiekę stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, o važinėja priešingomis kryptimis; prisiekę „sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei“, o tarnauja kūlvirsčiomis.
Tegu svarsto Konstitucinis Teismas. Tegul pasisako valstybės vadovas. Tesusirenka valdančioji partija ir apsisprendžia, kaip ji galų gale atrodo, ar nori dar kaip nors atrodyti.
Viena išeičių iš precedento Seimų istorijoje neturinčios padėties būtų ankstyvieji rinkimai. Mažintume žalą. Tačiau tam reiktų valdančiųjų pilietiškumo, rūpesčio valstybe.
Kol kas palinkėkime šios sudėties Seimui bent darbingumo. Dabar lyg du seimai vienoj patalpoj – mąstantis ir nemąstantis. Užduotis institucijos pirmininkui.
