Vytautas Landsbergis: Kariuomenės dienai

Če­kų ir slo­va­kų tau­tos anuo­met bu­vo in­kor­po­ruo­tos į Aus­tri­jos ar­ba Aus­tri­jos-Veng­ri­jos im­pe­ri­ją. Ši pa­ty­rė skau­dų smū­gį, kai ser­bų te­ro­ris­tas nu­žu­dė aus­trų pri­ncą – sos­to įpė­di­nį, ir Aus­tri­ja at­sa­kė ka­ru prieš Ser­bi­ją. Šią den­gė Ru­si­ja. Vie­na po ki­tos įsi­trau­kė ki­tos vals­ty­bės, be­si­da­ly­da­mos į du są­jun­gi­nin­kų blo­kus, ir pra­si­dė­jo Di­dy­sis ka­ras, vė­liau pa­va­din­tas Pir­muo­ju pa­sau­li­niu.
 
Če­kų ir slo­va­kų bu­vo abie­jo­se fron­to pu­sė­se – ir aus­trų, ir ru­sų da­li­niuo­se. Pa­ly­gin­ki­me. Kai Vo­kie­ti­jos kai­ze­rio da­li­niai at­mu­šę ru­sus ver­žė­si į Lie­tu­vą, vo­kiš­kuo­se ka­rių ant­ka­piuo­se, pa­vyz­džiui, Vil­niu­je, li­ko ir lie­tu­viš­kų ar­ba maž­lie­tu­viš­kų pa­var­džių. Ie­vos Si­mo­nai­ty­tės ap­ra­šy­ta pa­sku­ti­nio­jo Ši­mo­nio iš Aukš­tu­jų žū­tis ir ka­rio kry­že­lis su už­ra­šu „Heinz Schi­mo­nies“ ne­bu­vo tik li­te­ra­tū­ri­nė iš­mo­nė.
 
Ži­no­ma, Ru­si­jos ar­mi­jo­je tar­na­vo kur kas dau­giau lie­tu­vių ka­rių ir ka­ri­nin­kų, ir jų nuo­sta­tos bu­vo gi­liau pa­veik­tos tau­ti­nio ju­dė­ji­mo. Ka­rui kryps­tant į vi­sų tri­jų ka­rū­nuo­tų im­pe­ri­jų – Aus­tri­jos, Ru­si­jos, Vo­kie­ti­jos – kri­zę, stip­rė­jant tau­tų iš­si­va­da­vi­mo šū­kiams ir gau­sė­jant rea­lių vil­čių taip pat Lie­tu­vai, ku­rios po­li­ti­kai jau brai­žė bū­si­mos at­kur­tos ša­lies že­mė­la­pius, vi­si su­pra­to, kad tau­tų va­lia bus nie­kis ne­tu­rint jo­kios gink­luo­tos jė­gos. Mask­vo­je, Pe­ter­bur­ge ir ki­tur vy­ko lie­tu­vių ka­riš­kių su­si­ti­ki­mai ir su­va­žia­vi­mai – o kaip mes elg­si­mės? Jau­nas tą­syk jau bu­vęs po­ru­či­kas Vy­tau­tas Lands­ber­gis da­ly­va­vo vie­na­me jų ir ap­ra­šė sa­vo at­si­mi­ni­muo­se. Ar no­ri­me ir ar leis kas nors for­muo­ti na­cio­na­li­nius da­li­nius ir jų gre­to­se trauk­ti į Lie­tu­vą?
 
Jo­ze­fui Pil­suds­kiui aus­trai lei­do kur­ti Ga­li­ci­jos len­kų le­gio­ną tar­si ko­vai prieš Ru­si­ją. At­vy­kęs į Var­šu­vą jis jau bu­vo šis tas, ir jo 1918 me­tų rei­ka­la­vi­mą vo­kie­čiams kraus­ty­tis lauk Len­ki­ja li­gi šiol šven­čia kaip ne­prik­lau­so­my­bės die­ną.
 
Lie­tu­viai tu­rė­jo ge­ro­kai anks­tes­nį Va­sa­rio 16-osios ak­tą, bet dar jo­kios jė­gos ap­gin­ti sa­vo tei­sę. Tik 1918-ųjų lap­kri­čio 23 die­ną mi­nis­tras pir­mi­nin­kas My­ko­las Šle­že­vi­čius pa­skel­bė įsa­ky­mą ir kvie­ti­mą kur­ti Lie­tu­vos sa­va­no­rių ka­riuo­me­nę.
 
Po to pa­skelb­ti ir šau­ki­mai. Lie­tu­vos ka­riai iš­lai­kė gy­vą ir įtvir­ti­no vals­ty­bę.

Pa­keis­kim čia „aus­triz­mą“ į „so­vie­tiz­mą“, so­vie­tiš­ku­mą, ir aš pa­si­ra­šy­siu po kiek­vie­nu žo­džiu šių die­nų Lie­tu­vos vai­ki­nams – da­bar jau ir mer­gi­noms, vi­siems jau­nie­siems ka­riams.

Če­kai ir slo­va­kai, ska­ti­na­mi iš­min­tin­gų po­li­ti­kų, kū­rė sa­vo da­li­nius be­maž vi­sur. Ir Ru­si­jo­je (jau 1914 me­tų ru­de­nį „če­kų dru­ži­na“), ir Pra­ncū­zi­jo­je (per Sve­tim­ša­lių le­gio­ną sto­jant sa­va­no­riais, o 1917 me­tais pre­zi­den­to Ray­mond'o Poin­ca­re de­kre­tu – au­to­no­miš­ka ka­riuo­me­nė), ir Ita­li­jo­je. Čia iš šau­lių pul­kų li­gi 1918 me­tų su­tar­ties su ita­lų vy­riau­sy­be iš­au­go be­veik 19 000 vy­rų sa­va­ran­kiš­ka če­kų ir slo­va­kų ka­riuo­me­nė. Jų ka­rius sa­va­no­rius, pa­im­tus į ne­lais­vę, aus­trai su­šau­dy­da­vo kaip „sa­vo“ vals­ty­bės iš­da­vi­kus.
 
Ru­si­jo­je bol­še­vi­kai ne­lei­do stip­riems tau­ti­niams če­kų ir slo­va­kų da­li­niams ei­ti tie­siai na­mo, tad šie įsi­trau­kė net į pi­lie­ti­nį ka­rą ir ga­lų ga­le ne­įti­kė­ti­nais žy­giais pa­sie­kę Vla­di­vos­to­ką te­ga­lė­jo jau van­de­ny­nais grįž­ti į Eu­ro­pą ir tė­vy­nę.
 
Ne­prik­lau­so­my­bės ko­vai nuo 1915-1916 me­tų po­li­tiš­kai va­do­va­vo To­ma­šo Ma­sa­ry­ko pir­mi­nin­kau­ja­ma Če­kų, vė­liau Če­kų ir slo­va­kų Tau­tos ta­ry­ba Par­yžiu­je, o 1918-ai­siais Re­vo­liu­ci­nis tau­tos su­si­rin­ki­mas iš­rin­ko T.Ma­sa­ry­ką pir­muo­ju vals­ty­bės pre­zi­den­tu. (Vė­liau bu­vo iš­ren­ka­mas dar tris kar­tus.) Ap­lan­kęs sa­vą Pir­mą­ją šau­lių bri­ga­dą Pra­ncū­zi­jo­je, Dor­ney vie­to­vė­je, pre­zi­den­tas T.Ma­sa­ry­kas pa­sa­kė ka­riams trum­pą, bet gar­sią­ją kal­bą, iš ku­rios ver­ta kai ką pa­ci­tuo­ti.
 
„Šeš­ta­die­nį vyks­tu na­mo, ir jūs ne­tru­kus ke­liau­si­te pa­skui ma­ne. Ne kar­tą sa­kiau jums: iš­tver­ti iki ga­lo. Mes vi­si iš­tvė­rė­me, bet dar tu­ri­me pa­baig­ti, ką pra­dė­jo­me. /.../ Štai kal­bu ir ra­gi­nu vi­sus jus, vai­ki­nai, gal­vo­ti apie tuos už­da­vi­nius. Aus­triz­mas (aus­try­bė?) žlu­go, bet mes, kiek­vie­nas mū­sų, ir aš pats kar­tais čium­pu sau už au­sies, esa­me vi­si ga­vę to aus­triš­ku­mo ir tu­ri­me jo at­si­kra­ty­ti. O tam vais­tų nė­ra, ta­tai ga­lės įvyk­ti tik per griež­tas va­lios ir bū­do pra­ty­bas. To­kia yra mū­sų už­duo­tis – jū­sų už­duo­tis.“
V.
Pa­keis­kim čia „aus­triz­mą“ į „so­vie­tiz­mą“, so­vie­tiš­ku­mą, ir aš pa­si­ra­šy­siu po kiek­vie­nu žo­džiu šių die­nų Lie­tu­vos vai­ki­nams – da­bar jau ir mer­gi­noms, vi­siems jau­nie­siems ka­riams. Ga­lia glū­di dva­sio­je, ap­si­va­lan­čio­je nuo pri­mes­tų sve­ti­mys­čių. Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė kas­kart pra­si­dė­da­vo pa­na­šiai. Ir to­kia ji tu­rė­tų to­liau bręs­ti.

Vytautas Landsbergis yra Europos Parlamento narys, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų garbės pirmininkas