Ir mes, Baltijos šalys, tikriausiai ir Lenkija, Suomija, Švedija, Norvegija, Danija, galimai ir Vokietija tokių raketų neturim. Gautume raketinius smūgius iš Kaspijos jūros laivų (iš jų Rusija kartais apšaudo esančią už dviejų tūkstančių kilometrų Ukrainą) ir ką darytume? Prieš tokius raketinius smūgius būtų bejėgiai ir „Haimarsai“ , ir tankai „Leopard“, ir esamo lygio priešraketinė gynyba. Ir vokiška brigada, dėl kurios tiek tuščiai postringauja mūsų politikai, nuo tokių sparnuotųjų raketinių smūgių neišgelbėtų. „Haimarsai“, „Leopardai“, mūsų kariuomenė ir vokiečių brigada būtų efektyvūs esant karo veiksmams keliasdešimt kilometrų ruože, kaip dabar Ukrainos Donecko ir Luhansko srityse. Kremlius tokią situaciją puikiai žino ir (kol kas tik Ukrainoje) panaudoja.
Suglebusi Europa niekaip nesugeba deramai įvertinti Kremliaus pavojaus. Karas – tai jo stichija, jo egzistencinė prasmė. Azijatiška mąstysena: teisus tas, kas stipresnis. Karui Kremlius negaili trilijonų. O rusų kareivių gali paaukoti kad ir milijoną. Kremlius per 15-20 metų sukaupė visokių ginklų, raketų dešimt kartų daugiau, negu visa praktiškai likusi beginklė Europa (Vokietijoje liko keli šimtai surūdijusių tankų).
Europa konflikte su Rusija turi būti daug aktyvesnė, nepasikliauti vien amerikiečiais. Tada ir amerikiečiams bus lengviau. Europai nieko kito nelieka: reikia nedelsiant adekvačiai Rusijai pradėti intensyvią sparnuotųjų raketų ir kitokių ginklų gamybą. Europos Sąjungoje daugiau negu 500 mln. gyventojų, o Rusijoje – 150. Europos technologijos pranašesnės.
Sovietų Sąjungos laikais JAV prezidentas R.Reaganas pradėjo aršias ginklavimosi varžybas su Sovietų Sąjunga. Sovietai tų varžybų su galingesne JAV ekonomika neatlaikė ir imperija žlugo. Tokiu keliu dabar reikia eiti ir Europai.“
Tai mąstančio tremtinio Algimanto Lelešiaus pastebėjimai. Galėtų būti pasikviestas į kokius Vilniaus arba Ramšteino forumus, nes aiškaus žvilgsnio tenykščiai pristinga.
Europa, iš kurios strategiškai jau galima išbraukti Austro-Vengriją (gerasis išminčius ir Lietuvos bičiulis Otto von Habsburgas vartosi karste), neprasimerkia adekvačiam, kaip Kazlų Rūdos, žvilgsniui į tikrovę. Vis dar bijo tarti: taip, aš užpulta, aš ginsiuosi.
Vokietijos katinai Leopoldai, kuriems įžūlios žiurkės vis aršiau spjaudo į veidą, tebekartoja: „Vaikinai, gyvenkime draugiškai“. Tai moralinė kapituliacija. Blogas pavyzdys žemynui. Jokio „Seitenwende“.
Žmogėdrija nepraleidžia progos priminti buvusiai 1939-1941 m. sąjungininkei Vokietijai – tu kariavai po to prieš mane, tad nedrįsk net susivokti vėl kariaujanti! Sėdėk savo krūmuose, kol aš ateisiu. Demagogijos „novičiokas“ paveikus.