Mes matėme šią klaidą ir nenorėjome, kad ji pasikartotų mumyse, kad mūsų žmonės taip suprastų dalyką. Juk ir Sąjūdžio veikėjams priekaištavo bei sakė, kad mes norime valdžios, norime ją pašalinti ir patys ten patekti. Bet mūsų ideologija, mūsų suvokimas buvo toks, kad norime pakeisti ne tik valdžią, bet visą gyvenimą. Pakeisti visuomenę, kuri vėliau pasirūpins, kad valdžia būtų kitokios kokybės, ne tik turinti kitų savybių. Turi ateiti kitos kokybės žmonės ir statyti kitos, negu sovietų „respublika“, kokybės valstybę.
Pasaulėžiūrą keisti iš dalies nebuvo sunku, nes žmonės dar turėjo atmintyje nepriklausomos Lietuvos paveikslą. Giliai buvo išlikę ir tie vaizdiniai ir nesąžiningumas, kuriuos atnešė sovietų okupacija, sovietinė diktatūra. Nieko iš to nevertėjo tęsti. Tačiau buvo suinteresuotų asmenų ir grupių, norėjusių savitų privilegijų, ekonominių galimybių, jie norėjo tvarkyti reikalus senais metodais. O mes norėjome ir siekėme, kad gyvenimas tvarkytųsi naujai, per mąstančių ir atsakingų žmonių sprendimus.
Tokių žmonių reikėjo atrasti – iš dalies jų buvo, tačiau labai nedaug. Netgi šiandien mes jaučiame, kad mažoka žmonių, turinčių skaidrų protą ir stiprią valią. Deja, labai paplitęs prisitaikėliškumas, oportunizmas. Yra asmenybių, turinčių įtakos: nors jie galvoja neteisingai, tačiau turi labai didelės įtakos, dėl to prie jų tenka prisitaikyti; reikia tvirtinti apie pusę dvilinkų sprendimų – galų gale neįtikinamų. Yra lyg ta pati politinė tauta, kuri sprendžia, bet dalis žmonių numoja ranka ir neina į rinkimus. Todėl turime didelių sunkumų – ir socialinių, ir moralinių vienu kartu.
Šis straipsnis buvo publikuotas ukrainiečių žurnale „Zbruč“, 2020 m. birželio 10 d.
