Kaltė neišnyksta. Kaltininkai išnyra iš miglos ir liudija, kaip dabar vėl Graikijoj, kad tai buvo. Auga ir tęsiasi nusikaltimo organizatorių ir dengėjų byla. Rusijos byla, nes ji prisiėmė sau. Atrodo, ten rasis vis naujų ne tik dalyvių, bet ir dengėjų.
O kaip vertinti tuos tipus Maskvoje, kurie užsimojo persekioti teisingumo pareigūnus? Ginti žmogžudžius, keliant bylas žudynių tyrėjams. Teroriukas. Tokie persekiotojai – jau dvigubi žudikai.
Vis nauji Rusijos teisininkai murdysis kruviname sniege ir dumble, išsitepliodami savo tėvų kalte, jų pralietu krauju. Kodėl Rusija pasirinko tokį beviltišką kelią? Kaltė juk neišnyks.
Įsivaizduokim, – aš kartais mėginu įsivaizduoti alternatyvą – atvyksta į Vilnių naujas Rusijos am-basadorius ir eina su kredencialais pirmiausiai ne pas mane ar kitą Lietuvos vadovą, o eina į Anta-kalnio kapines. Pagerbti žuvusių tada ir už Lietuvos laisvę, ir už Rusijos – kitokios, geresnės Rusijos – laisvę.
Kitaip kaltė niekada neišnyks. Net jeigu išnyks Rusija.
Kaltė vis tęsis, kaip dabar.
Ir vis dar bus atsimenama, kaip jie melavo. Ir ano meto generalinis prokuroras su SSKP generaliniu sekretorium, sovietijos vadu, ir visi lipę į sceną po jų.
Vargu ar ten kada nors atsiras nauja rusų karta nesusipykusi su sąžine. Daug Sergejų Kovaliovų. Ar bus norinčių susitaikyti su Rusijos galimai krustelėjusia sąžine. Kažin. Veikiau kiekvienas nau-jai išlindęs nusikaltėlis gimdys naujus melagius – nusikaltimų dengėjus – melo nusikaltelius. Seniai bus jau pamirštas Sausio 13-osios generalinis sekretorius, bet ne jo nusikaltimas.
Ir lygiai taip nebus pamiršta, kad žmonės Lietuvoje ėjo mirti už tiesą. Šalin Melabalę.
