Pradėsiu nuo pirmojo.
Prisiklausėm ir atvirai, ir su pasukinėjimais.
Nereikėję priešintis Lietuvos (pa)naikinimui ir griuvėsių sovietizacijai, buvusio Šiaurės Vakarų krašto rekolonizacijai, o priimti kaimynų nusikaltimus žmoniškumui kaip tekusį mums vargšams likimą. Ir stengtis bent išlikti be aktyvių priešinimosi veiksmų.
Kam tos aukos? Materialistai vis dėsto, kad ir nesipriešindami būtume gavę tą patį.
Tiktai keistuoliai pasako, kad kiekviename išmėginime privalu turėti save – nuostatą ir veiksmą. Veiksmininkai – aktyvistai. Lūkureiviai – pasyvistai. Arba prisimins mus kas nors sumaišties pabaigoje, arba ne. 1917-1918 m. buvo nutarta priminti apie Lietuvos valstybę. Išėjo teisingai. Norėta vėl pamėginti.
Antrasis kampas – pritariam sukilimams, bet.
O jei karo atneštų netekčių per daug, jei patys buvom netobuli ir persimaišę tiksluose bei interesuose, jei buvo nusikaltimų ir klaidų?
Tada įjungiamos revizijos, kurios gali nuvesti ir pas generalinį revizorių. Apie vietines Sukilimo miglas, ir nesą ko kalbėti apie jo europinį akcentą.
Vienintelė šalis, kuri sukilo, bet ar vertėjo?
Ir didžioji emocija blėsta.
Tąsyk paleidžiame į principines turbulencijas dar ir drožtą žievės lentelę – tik pažvelk, kaip srovės ją blaško, varto! Kiek visi turi pasakyvo – kiekvienas. Dėl vieno vardo.
Lenta plaukia ir džiaugiasi dėmesiu, o laisvės liepsna ir srovė, pati jų atmintis, prislopsta.
Tą akurat ir stebime.
