Kadaise guodėmės, kad pūvam (degraduojam) lėčiau, negu mūsų užkariautojai – bolševikų sovietija; kad Lietuva išliks ilgiau, tad pirmiausia reikia atsikabinti nuo skęstančio laivo ir tada jau dairytis gelbėjimo ratų. (Galbūt batų).
Žinoma, jau atsikabinimas buvo suvokiamas kaip gelbėjimosi ratas Nr. 1.
Tačiau mažesniojo blogio idėja perša ir pamatinę ydą: kad blogis gali būti tam tikras gėris. Reliatyviai! Todėl korektiškai nevadinkim jo blogiu. Gyvulių ūkis – irgi ūkis.
Kolūkis kaip postmoderni baudžiavos atmaina – geriau už visišką „gyvulių ūkį“. (Perspektyvoje: nužmogėjusi gyvulėlių visuomenė). Šį matome Sergejaus Loznicos filmuose, o jie – gryna dokumentika. Tik atrodo kaip juodas humoras. Bet kiek stenančių, jog tada buvo geriau!
Turbūt geriau negu badmiris, tad lėtinio sovietizacijos blogio palaima. Tik šiukštu nesakyti, kad blogis yra blogis.
Visur čia ne kas kita, kaip mažesniojo blogio palaima, jos paieška.
Palaimų matome visokiausių. Joms reikšti rašomos filosofinės ir politinės programos, net karinės. Už pastarųjų jau šmėkšo ir galutinė palaima. Negyventi. Nejau Gautama?
„Mudviem vestis nėra tikslo, nes gyvenimas sunkus“ – tai sovietmečio lietuviškas folkloras. Stichinis.
O geopolitinės programos?
Pakeisk užkariavimą (tankais ir kūno nuodais) užvaldymu liberaliais proto nuodais, ir jau atrodai moderniau.
Pakeisk santarvę, kuri erzina, nelyginant kokia Europos Sąjunga, į šefo diriguojamą tautų draskymąsi, ir dairysies melagėnų vilties.
Tiems, kurie siūlo žmoniškumo „Alternatyvą žmonijai“, pritaikyk arba cikutos „novičioką“, kaip Sokratui, arba Mokytojo mirtį ant patyčių kryžiaus. Per anksti atėjot!
Sveikink užtat prievartautojų deržavą, kuri parengs eurazinę, paskui ir transatlantinę erdvę kinų bogdichano tvarkai.
Visur čia ne kas kita, kaip mažesniojo blogio palaima, jos paieška.
