Jei būtų. Pavyzdžiui, ar grąžintinas į širdžių ir liežuvių apyvartą senovinis antipostmodernus žodis sąžinė. Atsakymas ateitų spėriai. Kurių asmeniniai veidai perkryps instinktyviai alergiškai ar dvasios lygmeniu įskaudinti svetimo maisto pasiūla, tie nedalyvauja pilietinės dorovės rekolekcijose. Galbūt jų dauguma, ir neįvyksta jokio skilimo. Jokio susimąstymo. Lieka kaip buvo auklėti, kaip buvę. Sukasi, kaip išsisukti.
Kurie jų lieka prie pamatinių socialdemokratinių nuostatų (toks ten bendrumas tolydžio įžvelgiamas), kad nepagautas – ne vagis, o kol tu nenuteistas – „vsio zakonno“, tad neturime nei praeityje, nei dabartyje ko gėdytis, – tie tegul eina į socialdemokratus ir neapgaudinėja darbo liaudies.
Žinia, yra dar buitinė chemija – konkretika. Antai darbo kodeksas, mokesčiai, bet ne ant tų griaučių klijuojami partijų kūnai. Jeigu kas dar prisimena Lietuvą tėvynę, siūlau telktis dviem pagrindinėms išlikimo užduotims: tai Astravo mėšlo perstūmimas į rytus ir Sosnovskio barščių palaidojimas amžiams jų masiniuose kapuose. Tylėdami arba vien graudžiaverksmaudami apie tokias bėdas, būsime ir liksime juokingi. Kurį laiką, kol būsime.