Mūšis laimėtas, kova nebaigta. Kalbamės. Ne tam išėjome į laisvę, kad joje nemokėtume žmoniškai gyventi ir apskritai nebenorėtume gyventi. Mūsų giluminis frontas dabar yra ne parašiutininkai, šokinėjantys nuo raudonų Kremliaus bokštų, ne sadistai, šaudantys į keleivinius lėktuvus, ne pažaliavę nuo tuštybės pasaulio užkariautojai, o pačių lietuvių blaškymasis, nenoras gyventi ir gyventi Lietuvoje.
Štai ką reikia šiandien įveikti, nes kitaip Lietuvos neliks. Jūs apgynėte, tai apginkite ir toliau. Supraskime, kad lietuvis yra kiekvienas, kuris už Lietuvą. Paremkime pavargusius dvasia, nes ir jie mūsų broliai.
Aš kalbu ir tiems, kurių čia šiandien nėra, o kai kurie nepatenkinti net laisve ir nepriklausomybe. Išties nepatenkinti savimi, nors neprisipažįsta. Keli žodžiai jiems. Gal ir vienam kitam gynėjui, kurio širdį slegia patirta neteisybė.
Ar Tėvynės gynyba buvo labiau įkvepianti, negu apgintosios kūryba? Turbūt, taip. Tačiau ateik ir statyk, o tu nusimeni. Kokį namą tada paliksi po savęs? Galbūt ginti nuo svetimųjų buvo lengviau, aiškiau, negu nuo sukčiaujančių, vagiančių, besityčiojančių savųjų. Ir nuo tų, kurie į savo vaiką žiūri kaip į priešą?
Sakiau: vaikai, susiimkit už rankų ir ginkitės nuo suaugusiųjų abejingumo. Jau net popiežius apie tai prabilo. Abejingumo nuodėmė. Tegu vaikas padeda vaikui, žmogus žmogui, ir gyvenimas bus apgintas. Lietuvos gynėjai, būkite gyvenimo gynėjai.
Jums, kurie anuomet atlaikėte ir toliau laikotės kartu, daug aiškinti nereikia, bet jūs galite paaiškinti svyruokliams. Savo tvirtumu pagelbėkit artimui ir būkite Tėvynės atrama. Esu arti jūsų. O kodėl širdis man patarė nežengti tuo tarpu į pastatą, kuris įgijo veidmainystės kontoros bruožų ir perrašinėja istoriją, tikiu, jūs suprantate.
Sveikinu ir kiekvienam spaudžiu ranką. Mes nugalėjom. Viliuosi jus pamatyti prie Sąjūdžio laužų arba Karininkų ramovėj, taip pat rytoj 9 val. ryto Nepriklausomybės aikštėje. Buvome, esame ir būsime kartu.
Šis Vytauto Landsbergio tekstas paskelbtas jo paskyroje „Facebook“