Lietuvos – Rusijos neva dvišalis dalykas pasirodė esąs daugiašalis ir globalus. Galėjęs būti naujos epochos pradžia.
Sovietų Sąjungos su papildomai užgrobtomis žemėmis virsmas, 70-mečio puvėsio virsmas galėjo būti visoks, net labai kruvinas; bet Lietuva su naujai žvelgiančia demokratine Rusija parodė SSRS tautoms ir Europai taikų kelią. Tai buvo ir Belovežo proceso pradžia. Liepa –gruodis, nereikėjo nė pusės metų, ir buvusi prievartinė blogio imperija taikingai išsiskirstė ieškoti naujų, savanoriškų bendravimo formų.
Į ką keitėsi totalitarizmo puvėsis, Stalino paveldas?
Nelaimingoji ir nelaimes nešanti Rusija buvo tada gerame kelyje. Pasaulis galėjo tapti kitoks. Deja, blogis atsilaikė ir jo revanšas per tolesnius 30 metų paėmė viršų.
Šamanai tada sakė: nejudinkit pabaisos, bus blogiau! O dvi demokratinės šalys, Rusija ir Lietuva, nutarė pamėginti – daryti pasaulį geresnį.
Atgimimas per taiką ir santarvė, tokia būtų buvus pergalė! Revanšistai neleido, jie ir šiandien tęsia juodus darbus, kad tai neįvyktų.
Mėginome anuomet keisti eigą ir duoti pavyzdį Sovietų Sąjungos taikiai transformacijai, net iš esmės naujiems ( po dviejų didžiųjų karų!) valstybių santykiams.
Jų dėmesys būtų krypęs nuo valdymo-tvarkymo-viešpatavimo į tobulėjimą. Apie tai daug mąsto Genadijus Burbulis, tuometė Boriso Jelcino dešinioji ranka, kurio čia šiandien trūksta. Politosofija, tai jo idėja ir mokymas.
Idėja, kurią galėtumėm aiškinti kaip išminties politiką, pašauktą ateiti ir pakeisti suktybių, apgaulės ir smurto politiką.
Tai atrodytų kaip dar viena naivuolių utopija. Tačiau pasaulis jeigu norės ir mėgins išlikti, turės ieškoti ko nors panašaus.
